Mūsų Jonas
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė
Eilėraštis parašytas 1911 m. kovo 25 d.


Ė, kad linksmas mūsų Jonas:
Visad juokias, visad šoka,
Kad ir skauda vargšui šonas
Ir dažnai žvangučių stoka...
Nieko, nieko jam nereikia;
Bet, jei duoda, jis nepeikia
Ir kasnyko nuo sijono –
Štai, koks būdas Jono!

Jam vis tiek, žiema čia stena
Ar pavasario saulutė
Nuo laukų latakais gena
Sniegą upėn palei kūtę.
Visados jisai laimingas,
Visados ir iškalbingas,
Mokytesnis net už poną –
Štai, koks būdas Jono!

Jei pamato kokią mergą
Jis iš kaimo ar miestelio,
Tai, dievuliau, paskui serga
Dėl jos dieną ir naktelę.
Bet negal’ blogai matyti:
Gerbia jis tą gražią lytį.
Ir gyvena prie jos šono –
Štai, koks būdas Jono!

Su kaimynais jis iš seno
Kartu dirba, alų geria,
Kad ir kailį jie jam peria
(Taip ir tėvas jo gyveno).
O namie, ką ir sakyti:
Myli savo jis patytę,
Slepiasi už jos sijono –
Štai, koks būdas Jono!

Jo bakūžė samanota
Ir pakrypusi į šalį,
Atsirėmus į barzdotą
Seną ąžuolą bedalį.
Bet ji Jonui dera, dera:
Ten vaikų jis ugdo kerą
Nuo Mortos lig Kajetono –
Štai, koks būdas Jono!

Imk, kaip nori, jį tašyti —
Geras žmogus mūsų Jonas:
Linksmas, myli gražią lytį,
Kad ir skauda vargšui šonas;
Visados jisai laimingas,
Visados ir iškalbingas,
Mokytesnis net už poną –
Štai, koks būdas Jono!