Lokavos kalnas
Lietuvių liaudies padavimas


Akmenės parakvijoj, Šiaulių paviete, netoli nuo Vegerės - per tris varstus, – Kuriežių sodžiaus gale, yra Lokavos kalnas, apie kurį žmonės taip kalba.

Vegerės ponas vasaros laike važiavęs kas vakarą ant to kalno pa­sivažinėti. Taip jam besivažinėjant, vieną vakarą, saulei leidžiantis, apsipylęs tas kalnas raudona šviesybe, kaipo ugnimi, iš ko tas ponas persigandęs, neilgai trukus susirgęs ir miręs. Po tam vienas to sodžiaus ūkininkas, kurio dalyje stovi tas kalnas, išaręs ant jo pūro sėjimo laukelį ir kelerius metus sėjęs. Visokie javai gerai užaugo, bet ir anam taip pat nutiko, kaip minėtam ponui. Tai regėję ir apsukui buvusieji žmonės. Nuo to laiko lig šiai dienai niekas ten nebedrįsta arti.

Seniau ant to kalno vienoj šaly, stačioj pusėj, netoli viršaus, buvę urvai, iš kur kas vakarą, saulei leidžiantis, išeidavusi mergelė, milžtuvėlę rankoj turėdama, ir šaukdavusi:

– Tbruka, tbruka, tbruka, – kaip karvę kad šaukia.

O žmonėms einant arti, ji pasislėpdavusi. Piemenys, ten ganydami bandą, vienam kepurę įmetę į urvą, o patys nubėgę šalin. Tas, be kepurės pasilikęs, verkia, apie tą urvą vaikščiodamas. Neilgai trukus, minėta mergelė išnešusi jam kepurę, aukso pinigų pripiltą. Tas džiaugdamos parbėgęs namo.

Apie tai išgirdę žmonės, aplinkinai susitarę, ėjo kasti tą urvą. Bet jie per dieną kiek kasę, tai po nakties buvę užgriuvę. Taip ilgai besi­darbuojant, aniems atsibodo. Po tam davė ramybę tam darbui. Nuo to laiko nieko daugiau nebematę ant to kalno.

Važiuojant su javų vežimais pro tą kalną nakties laiku, paskui važiuojantis žmogus miegojęs, pabudęs neberanda maišų su javais, bet radęs ratuose aukso pinigus, kurių vertė buvusi dviguba kaip tų javų.