Linksmieji valkatos

Linksmieji valkatos
Robertas Bernsas

Vertė Vytautas Mačernis.

<poem> Kai lapai jau pajuodę, geltoni, suvytę,

Kaip šikšniai ore supdamies, į žemę krito,
Siaurinio vėjo bloškiami;
Kai krušos plakdamos atėjo
Ir šalčiai ėmė gnybt pirmieji,
Save į šerkšną supdami;
Linksmi klajokliai, ubagai,
Suėjo vakaropi vieną kartą
Į Poosie Nansie pauliot linksmai
Ir savo skarmalus pragerti.
Ten gerdami, uliodami,
Dainuodami dainas
Ir šokdami, kvatodami,
Jie daužė keptuves.

Arti ugnies raudonais skarmalais

Sėdėjo viens su miltinais maišais,
Tvarkinga kuprine prie kojų,
O mergšė vartės jo glėby:
Šilta kaip vilna ir wisky,
Kareiviui ji savam šypsojos.
O jis, apglėbęs savo prostitutę,
Dalijo skambančius bučkius,
Nors jai tie bučiniai galėjo būti…
Kaip valgis išmaldos gaižus:
Kiekviens jo bučinys – kaip pliauškesys
iš ubago botago;
Bet štai svyruodamas, krypuodamas
Užbliovė jis dainušką tokią:

Sūnum aš Marso vadinuos, buvau visur karuos,

Aš savo žaizdomis, randais giriuos, kur tik einu.
Štai šitas dėl mergos, o kitas gautas apkasuos,
Kai mušėm frankus jų laukuos tarp būgno trenkiančių garsų.

Išmokau amato tenai, kur vadas liko amžinai,

Kai kruvinas jisai panoro Abraomo būt svečiu.
Paskui buvau drauge, kai subtiliajam žaidime
Sumaišėm Morro su žeme tarp būgno trenkiančių garsų.

Vėliau su Curtis’o kariais ir jo plaukiojančiais pulkais

Aš netekau juokais kairiosios kojos, rankos lig pečių,
Bet jei tėvynei reikalingas aš, tegu man Elliot praneš,
Skubėsiu, kiek medinė koja neš, tarp būgno trenkiančių garsų.

Tegu dabar aš elgeta, medinė koja ir ranka

Ir visas – skarose, nepridengtu pilvu,
Aš tenkinuosi tuomi, kas maiše, ir savo nuosava mergše,
Kaip tąsyk bėgdamas risčia tarp būgno trenkiančių garsų.

Nors garbanom žilom ir tenka žiemą valandom

Kentėt miškuos ir po uolom, ir po dangum plačiu,
Bet jei parduodu maišą skarmalų, įkaitęs nuo viskio lašų,
Aš visą pragarą sutikt galiu tarp būgno trenkiančių garsų.

Jis baigė; tuoj pakilo ūžesys,

Subliovė choru ubagai,
Ir išsigandę žiurkės neberado, kur įlįst,
Į urvus puldamos vikriai.
O smuikininkas kertėje sėdįs,
Suspigo: Kas toliau!
Bet vėl pakilo karo ūžesys:
Visi subliovė dar garsiau.

Kadai buvau nekalta, bet atsimint negaliu,

O šiandien mano laimė – gulėt su bernu;
Iš raitelių tarpo kas nors buvo mano tėvelis,
Todėl man toks mielas kareivis bernelis.

Vyrukas puikus buvo meilė manoji pirma,

O būgno mušimas – tai amatas jo ir dalia,
Jo koja lanksti ir raudoni veideliai:
Aš buvau vežama šalia savo bernelio.

Bet kareivių kuopos kapelionas paliko jį vargšą bėdoj;

Aš kardą mečiau dėl bažnyčios klestėjimo tuoj.
Jis pardavė sielą velniams, ašen kūną jo daliai,
Ir taip palikau neverta savo pirmo bernelio.

Bet greit man įgriso tas šventintas, girtas kvailys.

Po to visas pulkas naudojos manim naktimis.
Ir nuo alebardo lig dūdos vingiavosi kelias…
O man tereikėjo kareivio bernelio.

Atėjus taika elgetauti išvarė mane,

Kol aš sutikau savo pirmą Cunninghame.
Kai pulko senuos skarmaluos pamačiau jį ant kelio,
Džiaugsmu sutvaskėjo širdis dėl kareivio bernelio.

Nors aš nežinau, kaip ilgai gyvenau,

Bet dar padainuot ir išgert galiu kaip anksčiau:
Kol rankos abi pilną taurę pakelti dar gali,
Aš tau priklausau, mano mielas kareivi berneli!

O Merry Andreu pačiame kampe

Šalia katiliaus mergšės rydamas sėdėjo;
Jie nesiklausė choro ir slapčia
Tarpu savęs kažką čiulbėjo;

Bet pagaliau, apsvaigęs meile ir vynu,

Jis atsistojo netvirtai, apsižiūrėjo
Ir, pliaukštelėjęs Grizry skambančiu bučkiu,
Taipos, suderinęs stygas, pradėjo:

Pana Išmintis sukvailioja girta,

O niekšas kvailiu būna sesijom:
Jis tokį vaizduoja prireikus kada,
Bet aš tai kvailys iš profesijos.

Senelė nupirko man knygą –

Pradėjau mokyklą lankyt;
Bet vienas kitam mes nelygūs:
Iš kvailio išminčių sunku padaryt.

Dėl viskio netekti galvos nebijojau

Ir mergius buvau sumanus,
Ir ko gi norėti daugiau iš herojaus,
Kurs girias kvailystėm prieš jus?

Pririšo mane vienąsyk kaip telyčią

Viešam išjuokimui visų.
Iškeikė mane vieną sykį bažnyčioj
Už gnaibymą smuklėj mergų.

Bet Andreu, kurs linksmina jus,

Būt pašieptas dar neįprato.
Girdėjau, valdžioj net yra toks žmogus:
Premjeru vadina jie tą akrobatą.

Tą gerbiamą tipą ar matėt kada,

Viliojantį minią grimasa saldžia?
Jam baisiai netinka tas mūsų būrys,
Kvailiojimu jam konkuruoti galįs.

Ir dar pasakysiu kalbos baigmėje:

Pasiuto! Išdžiūvo visai gomurys;
Tas asilas gi kaip kvailys savyje
Didesnis tikrai negu aš, juokdarys.