Lietuvos tilto atsiminimai
| Lietuvos tilto atsiminimai Vincas Kudirka |
|---|
Tik da niekad taip nebuvo su tuo parubežiu, kaip šįmet. Sutraukė tokią daugybę parubežinių sargų, kad jau nesutelpa ant linijos ir dėl to turbūt bėgą į Prūsų pusę. Štai neseniai pabėgo du. Vyresnysis, patyręs, kur jie prisilaiko, nujojo prikalbinti, idant grįžtų. Kur tau grįš! Jau nė maskoliškai nenori kalbėti. Trečiąjį pabėgėlį taipjau draugai pagavo jau anoje pusėje ir už kojų pervilko per upę. Būtų prigėręs vargšas, jeigu nebūtų pasiskubinę vilkt – bijojo mat, kad nesugriebtų jų prūsai ant savo kranto.
Į pagelbą gavo sargybė mokintus šunis. Šunes, apicierai ir prasti abješčikai išvien gaudo kontrabandą. Smagi bendrystė.
Likite sveiki, rapukai! lik sveiks, šieneli! Ant sveikatos abješčikams ir jų arkliams! Da kitąsyk abješčikų buvo mažiau, o parubežiniai ūkininkai ne viską iš laukų suvalydavo, o dabar kas bus? O kas bus? vogs da daugiau ir drąsiau daužys kulbėmis tuos, kurie pasikėsins ginti savo turtą. Kad maskolius vagia,– anot vienos žydelkos,– tai ant to jis maskolius, bet ko jis da muša?
Užgynė vyrams ir merginoms paupiais dainuoti pabaigus darbą – sako, negirdėt kontrabandos einant.
Galėtum manyt, kad iš tikro rūpi neperleidimas per rubežių kontrabandos, kad jau nepereis nė plona adata. O čia ne. Juk jeigu rūpėtų neperleidimas tikros kontrabandos, tai toks abješčikų vyresnysis nebūtų galėjęs vidudienyje pergabent iš Prūsų pusės palmą kelių metrų aukščio. Kitas vyresnysis nebūtų galėjęs taipgi vidudienyje persigabent per rubežių siuvamąją mašiną su geležinėmis kojomis. Negalėtų pareit iš Prūsų gelumbė apicierams ir abješčikams ir t. t. Girdėjau šnekant, būk parubežiniai apicierai turį tiesą ne tik gaudyti kontrabandą, bet ir gabent ją. Galį gabent ne tik patys, bet ir jų pačios, vaikai ir giminės iki ketvirtai kartai iš tėvo pusės, iki trečiai iš pusės motinos. Vienok nežinantiems tos tiesos visgi papiktinimas. Kiekvienam gali ateit į galvą kad ir tokia mintis:
„Jeigu tu, bičiuli, pats būdamas parubežio arkangelu, taip begėdiškai velki kontrabandą, tai juk man ta nuodėmė labiau pritinka. Ko man neduodi vilkt? Tu paimi ant vieno sykio už kelias dešimtis rublių, ir nieks nieko nesako. O tegul koks žmogelis paims kartūno už pusrublį, tai liepi jį pagauti, suduot į sprandą daugiau nekaip už dešimts rublių ir užmokėt korą. Kurgi tavo gėda? Tiesa, priežodis sako: jeigu maskolius turėtų gėdą, tai nebūtų maskolius.
O čia matote, koks dalykas. Padaugintai sargybai įsakyta ypatingai gaudyti lietuviškus laikraščius ir knygas. Abješčikai nežino, kas tai yra laikraščiai ir knygos, tai jiems tiesiog liepta lovit bumagu (gaudyt popierą). Tiesa, pamenu, nė prie palmos, nė prie siuvamosios mašinos popieros nebuvo. Jeigu turi gaudyt ypatingai tik popierą, tai, žinoma, tikroji kontrabanda, kaipo prižiūrima ne ypatingai, lieka užpakalyje. Štai kaip.
Jau ką prie popieros, tai imasi smarkiai. Tik sutems, jau ir girdi: pykšt... pokšt... pykšt... pokštpokšt... pykštpokšt gandą duoda, kad popierą nešą. Tuojau: lapatai, lapatai, lapatai, lapatai – lekia strimagalviais raiteliai su apicieru pryšakyje ant pagelbos. Kaip užlėks ant manęs, tai toks dundėjimas, tokia perkūnija, kad žmogui negali pasakyt. Dabar jau apsipratau, nes laksto beveik kasnakt, bet iš pradžių buvo baisu: tik pykšt – jau aš, būdavo, pradedu drebėt...
Tai naktyje. O dieną eina abješčikai su apicieru ir paeiliui krato namus visų parubežinių ūkininkų. Kas jiems, dykaduoniams, galvoj, kad trukdo darbininkus žmones? Ateinančią naktį ir ateinančią dieną vėl tas pat. Iš tikro. neduoda žmonėms nė dirbt, nė miegot. Bet popieros nesugriebia nė gaudydami, nė kratydami. Tas dalykas labai įpykino parubežinius apicierus, ir viens iš jų, Baran Rylosujevas, davė apiciero žodį popierą išgaudysiąs. Per dienų dienas, jeigu neišeidavo į Prūsus parsinešt kontrabandos, vaikštinėja po miestą susikišęs iš užpakalio rankas į galus rankovių ir rodos nė kam ko. O tuo tarpu tėmija. Tegul tik lietuvis išmes popiergalį ar papiroso kotą, jau Baran Rylosujevas ir lenkiasi prie žemės. Nors jisai pats nelabai permanė, kokia ta popiera, kuri reikia gaudyti, betgi papiroso koto neimdavo. Į trumpą laiką taip išvalė visus miesto užkaborius nuo įvairių - pridursiu: labai neištikimų – popiergalių, kad tokio švarumo neįvykdino nė vienas sanitariškas komitetas choleros laike.
Pamatė kartą: išeina nuo daktaro lietuvio žmogus su laiškeliu rankoje. Paskui tą išeina kitas taipgi su laiškeliu. Trečias taipgi. Sužaibavo apiciero galvoje mintis: pas tą daktarą turi būt labai daug popieros, jeigu jis net žmonėms dalina. Tuoj nubėgo pas savo vyresnįjį, majorą. žmogų labai maskoliškos sąžinės, ir viską išpasakojo. Nuspręsta iškratyt daktaro namus. Ant rytojaus anksti apstatė namus abješčikais, pats Baran Rylosujevas suėmė daktarą toli nuo namų, parvažiuojantį nuo ligonio, ir prasidėjo kratymas. Daktarui rodėsi, kad parubežiniai sargai ieškos kontrabandos, bet Baran Rylosujevas išsyk šoko prie knygų. Besiknisdamas užtiko seną neapdarytą lietuvišką laikraštį ir abejojo, ar imt, ar ne, ar priskirt prie popieros, ar kaip čia. Paėmė. Išvydęs gi lapelį popieros, kur buvo ranka rašytos lenkiškos eilės, pastvėrė be abejojimo. Nesuprato, kad rankraščiai nepriguli prie kontrabandos, ir nepasijuto atlikęs žandaro pareigą, už ką gėda ir atsakymas.
Kitame atsitikime Baran Rylosujevas beveik da geriau atsižymino. Mieste slampinėja pakampėmis vienas išėjęs iš proto amatininkas. Nieko nešneka ir bėga nuo žmonių. Kartais išeina į laukus ir persodinėja akmenukus iš vienos vietos į kitą arba rankioja žoleles. Vieną dieną, apie pietus, pamatė sumišėlį abješčikas netoli rubežiaus ir davė gandą. Ugi žiūriu – Baran Rylosujevas su keliais raiteliais lekia tarytum akis išdegęs. Sumišėlį, nė nebandžiusį bėgt, apsupo septyni abješčikai. Kad apicierui būtų lengviau prieit ir iškratyti, vienas abješčikas sudavė porą kartų su karabino kulbe sumišėliui į galvą. Tas apsvaigęs parvirto. Tada Baran Rylosujevas prišoko prie gulinčiojo kišenių ir ištraukė pundelį popierėlių.– Veskite! – paliepė, sėsdamas ant arklio. Ir taip kaip stovėjo visi traukė į miestą ant kordono. O ten jau buvo prisirinkę daug žmonių pažiūrėti, ką sugavo. Prisiartina prie kordono, o žmonės ima garsiai juoktis. Sėdintis ant prieangės apicieras taipgi šypsosi.
– Kam jūs tą žmogų suėmėte? Juk jis sumišusios galvos.
– Su popiera,– atrėmė trumpai Baran Rylosujevas, žengdamas ant prieangės ir paduodamas pundelį.
Žiūri – vienos tik suterštos įvairaus marginio popierėlės, į kurias vynioja cukrelius.
– ? ? ?
– ! ! !
Sumišėlį paleido, popieras išmetė lauk, o abješčikui, kuris pirmiausiai padavė gandą, apdaužė žandus.
Nuo tos dienos Baran Rylosujevas tapo pramintas: Bumažnyj oficer (Popierinis apicieras).
Garbė užsipelniusiems!
Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tįsau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres; daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose...
Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundėjau... O drūtas buvau tiltas.
Da pamenu tą gadynę, kada ponai važinėjo, o žydai vaikščiojo pėsčiomis. Perlėks, būdavo, karieta, su ketvertu užkinkyta,– aš nė nejaučiu. Sueis viso miesto žydai prieš „neštines“ nuodėmes skandint – aš nė linkt. Pervažiuos storiausias prabaščius – aš anė krust, da man smagiau, kad išlaikiau. Arba pavasaryje, pradėjus eit lytims: ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane parmuš lytis. O jūs, žiopliai,– manydavau,– aš ne toks lepus, kaip jums rodosi! Mane ne guvernantės augino! – Nueidavo sau lytys, o aš kaip stovėjau, taip ir stoviu.
Teisybę pasakius, tai ir lytlaužos be reikalo styrėjo – tik man garbę mažino.
Tvirtas buvau.
Lenkai sakydavo, kad aš most. Sakykite, kaip sau norite, o aš žinau, kad aš tiltas ir drūtesnis nekaip jūs most.
Vienąkart važiavo smarkiai per mane du vežimai priešais viens kitą ir pora žydukų, iš išgąsties norėjusių prasišalint, nusmuko į upę. Nuo to laiko užginta buvo greit per mane važiuot ir abiejuose mano galuose pastatė stiebelius su lentutėmis ir lietuvišku parašu: žingine.
Nors man nesmagus buvo tas važiavimas žingine, neduodantis nė padundėt gražiai, bet jeigu tai žmonėms ant naudos, tegul sau...
Stiprus buvau.
Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kasžin, kaip ilgai būčiau laikęs be taisymo, kad ne maskolių činovninkai. Tai da ypatingi sutvėrimai – tegul juos lytis! Girtuokliai neišpasakyti: pila ir pila, o degtinė vis nubėga – tarytum štai nuo manęs vanduo belyjant. O kaip užkeiks, tai net per mano balkius drebulys pereina, nors maskoliškos kalbos nesuprantu. Labiausiai vienok linkę prie vagystės viešo skatiko – tą dalyką, galima sakyt, įvedė į sakramentus. Juk ir ant manęs uždirbo ir tik man sveikatą atėmė. Kad jie iš muito nieko nelaimėtų, bjaurybės!
Vaikštinėjo sykį po mane paviečio viršininkas Kopeikoliubovas ir paviečio inžinierius Nikčemnickis.
– Žinote ką, Boleslavai Stanislavovičiau,– tarė staiga viršininkas,– ar negalima būtų pataisyt šitą tiltą?
– Susimildami, Terefilijau Dulovičiau! Juk tiltas sveikas, drūtas,– atsakė inžinierius da nesusiprasdamas.
– Na, už consilium daktarai paima kad ir nuo sveiko, jeigu tik norėtų gydytis.
– Aa! Dabar suprantu... Gerai...
Ką juodu tarėsi toliau, nė negirdėjau.
Visi mano plyšiai šypsojosi, kad mane paketino taisyt. Mane taisyt!
Buvau jau užmiršęs tą atsitikimą. Tiktai ar į dvi nedėlias ateina žydas, visai nepažįstamas. Apžiūrėjo mane iš viršaus: čia su lazda pabandė, ten paspyrė su koja. Paskui apžiūrėjo iš apačios, nusiavė čebatus, įbrido į upę, pagnaibė vandenyje polius ir apsisukęs išėjo ant kranto. Čia sustojo, paskaitė ant pirštų ir greit stvėrėsi autis čebatais, bambėdamas tuo tarpu pusgarsiai: „Gerai... jie nori uždirbt, bet ir man išteks... pasidalinsime... o kad pataisysime tiltą, tai jau jis niekad sveikas nebus... kasmet uždirbsime betaisydami...“
Žydas nuėjo sau. Man net koktu pasidarė. Argi iš tikro rengiasi mane taisyt?
Pasirodė, kad iš tikro.
Viršininkas su inžinierium į ūmą laiką suspėjo apiprekiuot visa ką, gaut užtvirtinimą, o žydas apsiėmė pristatyt medegą ir atlikt darbą. Privežė medžių, pradėjo tašyt, pjaustyt ir vienądien mane uždarė.
Be reikalo privežė medžių, nes man iš jų nieko nepridėjo. Tiktai ką skiedrų pritašė, kad visi matytų. Mane taipgi vargino: čia paskliutavo, ten paobliavo; čia pakapojo, ten skylę išgręžė; čia pasmalavo, ten paskutinėjo – ir tiek. Tiesa, poškino, baladojo dikčiai – mat dirbo. Tik man nuo to darbo įsisuko liga. Ant rytojaus po pataisymo, pamenu, buvo prekymetis. Žmonelių, ir pilnais, ir tuščiais, pervažiavo nemažai. Per visą dieną nieko, o vakare ėmė mane krėsti drugys. Kitą dieną važiuoja vežimas šieno – ar nenudiegs man kairiąją pašonę? Pusę dienos buvau į tą šoną pakrypęs. Nuo to laiko jau man kasdien šis ar tas kenkė. Pasijutau, kad aš jau ne tas tiltas, ką kitąsyk. Ypač man buvo pikta, jog į niekus pavirtau ne iš savo kaltės, ne iš senatvės, o tik per činovninkų besąžinystę. Pasižiūrėjau sykį į Šešupę – net pasibaisėjau išvydęs savo paveikslą: taip nusiminęs, taip nesmagus jo išveizdis.
O ką gi darysi? Kad ir paliegęs, tarnavau žmonėms toliau.
Atėjo naujas viršininkas. Senąjį už vagystę viešų pinigų perkėlė į kitą vietą, kur pinigai da nebuvo išvogti. Šitas naujasis vadinosi Maksimas Maksimovičius Merzavcevas. Turėjo jis gaidžio būdą ir visada vaikščiojo su pentinais prie čebatų. Nieks neįtikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Tai tik turiu laimę prie viršininkų!
Atėjo Merzavcevui į galvą mane sumaskoliuot. Už tokį darbą, kaip paskiau patyriau, visoki viršininkai taipgi gerai uždirba - da daugiau nekaip už tolydinį taisymą.
Maskoliavimą pradėjo nuo užgynimo lietuviškos kalbos ir rašto.
– Viešoje vietoje,– ištarė Maksimas Maksimovičius,– turi būt vartojama maskoliška kalba.
O ta vieša vieta buvo mat anos lentutės su parašu „žingine“. Užtepė lietuvišką parašą ir padėjo maskolišką: šagom. Bet šitas pasikėsinimas su uždraudimu lietuviškos kalbos nepasisekė. Naujas parašas patiko tik vaitams, šaltyšiams ir piemenims: būdavo, eina pro jį lėčiau ir bando neva maskoliškai kalbėt. Vienok arkliai, išvydę maskolišką parašą, pradėjo baidytis. Į trumpą laiką sudaužė keletą vežimų, sužeidė arba suvažinėjo keletą žmonių - na, ir turėjo maskolišką parašą prašalint. Nors lietuviško nesugrąžino, bet arkliai jau nesibaidė. Likau visai be parašo.
Dabar, sakau, jau manęs nejudins.
Kur tau!
– Aš turiu jį sumaskoliuot,– ištarė kitu žygiu Merzavcevas, šnairai pažiūrėjęs į mano atlošas.
Laukiau, ką su manim padarys. Akyva buvo žinot, prie ko stversis dabar smarkus maskolintojas Lietuvos tilto, jau sykį nepasisekus. O jo tuo tarpu užmanyta pritaikyt prie manęs baisiausią dalyką - prievartą. Kad da nors gerumu, tai kad ir jaustum neteisingus siekius, tai rodosi, visgi nebūtų taip sunku ir bjauru. O čia prievarta!
Užmanė, matote, išmest mano dalis, pritaisytas da lietuvių rankomis, ir vieton jų įstatyt naujas, prirengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra. Iš pradžių buvo net nuspręsta statyt visai naują tiltą, tiktai pradėjus svietui rėkti, turėjo apsistot ant „pertaisymo“.
Šaukiasi viršininkas inžinierių, tą patį Nikčemnickį, ir sako norįs tą ir tą, taip ir taip. Inžinierius žiūrint toks tiktai pelių perkūnas, o kaip gabus prie užgriebimo pinigų! Mato, kad čia užmanyta neteisybė, ne - sutinka prie to prisidėt ir da pats primena - ant vieškelių esą daug tiltelių, kuriuos galima būtų apmaskoliuot. Žiūrėk tu! tai neva lenkas, katalikas, o maskoliams padeda maskoliuot Lietuvos tiltus! Da žmonės šneka, būk lenkai eina išvien su lietuviais.
Pertaisymą apiprekiavo ant 3 000 rublių. Darbą paėmė pažįstamas jau mums žydas, inžinieriaus didžiausias bičiulis.
Privežė baisybę medegos, mane vėl uždarė, ir prasidėjo darbas. Triukšmo buvo kur kas daugiau nekaip pirmąkart taisant. Vyreli tu mano! Kaip ėmė draskyt mane, tai, sakau, bus jau man paskutinioji. Da laimė, kad išgelbėjo mane inžinieriaus ir žydo godumas. Merzavcevas nė nesusiprato.
Matote, kad mažiau reiktų pirkti naujos medegos, tai įsakyta buvo darbininkams, žinoma, už geresnį užmokestį, naktimis tašyt ir obliuot senas, išmestas mano dalis. Iš vakaro buvo jos senos, o iš ryto jau naujos ir tiko.
Na, už tai pertaisymas parėjo tik į 500 rublių.
Tokiu būdu atgriebiau atgal daug lentų ir balkių, nors susilpnintų, bet visgi savo ir drūtesnių už naujuosius priedus. Davė štai iš vienos pusės naujus polius - jau apie menkesnes dalis nė neminėsiu. Tai man poliai! Kreivi, ploni ir dagi įstatyti į žemę viršūnėmis, mat, kad per vandenį nebūtų taip žymus jų plonumas. Ar tai jiems tiltą laikyt? Karvelidei da per menki!
Taigi dabar aš jau toks ir tiltas.
Važiuoja tuščiomis, o aš siūbuoju tarytum kliūbai; eina pėsčias - aš siūbuoju; šunelis zovada perbėgs – aš taipgi siūbuoju. Sakau, kad nebūčiau atgriebęs nors keleto savo senųjų dalių, tai jau būt buvę po manęs.
Visi mato, kad aš niekai, o viršininkas nesirūpina. Jis tikisi mat, jog aš jau sumaskoliuotas, giriasi vyriausybei, ir jam to gana. Ką aš sakau gana? Negana!
Neseniai vėl išsitarė Maksimas Maksimovičius, kad jis versiąs mane į pravoslaviją. Kaip atliks tai, sunku įspėt. Aš žinau tik, kad, verčiant į pravoslaviją, turi pravoslaviškai apkrikštyt, t.y. panardint į vandenį.
Tai mane dėl to silpnino, kad aš panerčiau į Šešupę?
Išgrauž!
Kol bus tilte nors viena senoji mano dalelė, tai tokio krikšto nebus - išlaikysiu. O visų dalių, bičiuliai, permainyt nesuspėsite... Juk ir jūs patys neamžini: nusmuksite, bevažinėdami per savo darbo tiltus.
Liepos m[ėn]. 1896 m.
Atšliuožia tiesiog ant manęs sena senutė moteriškė. Pirmiausiai pastumia pirmyn savo kriukius, toliau ištraukia iš po savęs rudinę, pastumia ją taipgi, o paskui. įsikabinusi rankomis į žemę, pavelka savo kūną. Tą darbą nuo pradžios iki galo atkartodama, slenka pamažėli pirmyn. Senės padangalai labai labai sudėvėti. Viena koja storai apvyniota skudurais, kurie, matyt, kitąsyk turėjo baltais būti.
Daug laiko praėjo, iki senė atšliuožė ties mano viduriu. Čia sustojo pasilsėt.
Eina pro šalį dvi moteriškės ir vyriškis.
– Kasžin, kas tai žmonelei – ko ji čia guli? – tarė viena moteriškė, matyt, geros širdies.
– Nagi užklausk! – atsiliepė vyras, ir visi trys sustojo ties gulinčia sene.
– Senute! kas tau yra? ar nesergi?
– Kurgi nesirgsi, dukrele!.. ir senatvė, ir vargas, ir koja štai dabar nulaužta... tai nė paeiti negaliu. Kol buvo sveika koja, tai ubagaudama, pas gerus žmones padirbdama da... ir pramisdavau... O dabar jau nė ubagaut negaliu... O ką gi, Dieve, darysi?.. Reiks kur lyg šuneliui patvoryje numirt...
– Na tik į špitolinę reikėjo eit, – atsiliepė vyriškis, – ir prisiglausti ten, nors iki koja sugis.
– Buvau, širdele, buvau... iš ten dabar grįžtu. Prabaščius neliepė priimt... sako, vietos nėra... Mat jam reikia sveikų... ir tie neturi kada nė apsiskalbti, nė apsilopyti – turi vis dirbti prabaščiui... Ką mane, ligonę, leis... Da būtų vienas kambarėlis... tai davatkoms nusamdytas... Tai ką...
– Kaipgi tą koją nulaužei? – užklausė vėl vyriškis.
– Jau bus, širdele, pustrečios nedėlios... Aš Varvaliuose pas vieną gaspadorių mazgojau lubas... Nuslydau nuo kėdės... štai bematant ir nelaimė... Tai, žinote, nė arklių nedavė nuvežti pas daktarą... Atvedė kokį ten piemenį, tai sako, kad nikstelėjusi... Tampė, tampė, norėdami atitaisyti... Matau, kad nieko gero nebus, tai pati atšliuožiau pas tikrąjį daktarą... O čia mat būta kojos nulūžusios, ir pasakė daktaras, kad vargiai dabar jau sugis... dagi senas kaulas...
Tuo tarpu aplinkui sustojo ir daugiau praeinančių žmonių.
Senė, matydama pasididinusį skaitlių klausytojų, norėjo atleist gailesčio prisisunkusią širdį ir pasiskųsti prieš žmones. Tvirtesniu jau balsu pradėjo:
– Kitąsyk ir aš turėjau, nuo žmonių nieko nereikalavau... Ir dabar da, kad išgaučiau, kas man priguli, tai vis taip nevargčiau... O, nuskriaudė mane nevidonai, nuskriaudė!.. Mano vyras, amžiną atilsį, turėjo pas Sintautų pliacių... Ten augęs, ten šliūbą ėmęs, ten miręs... Vadinosi Ambraziejus Janušauckas. Tarnavo vaiske 23 metus, da kada verbavo... Nė sykį nė bėgęs, nė baustas... parsinešė tris „našipkas“ ir medaliką... Geras buvo žmogus, Dieve duok dangų... Būdavo, kartais aš pasijuoksiu: „Žinai ką, Ambraziejau, imsiu aš tavo tas „našipkas“ nuardysiu ir pasidarysiu apvadus prie tošės“.– „Tik pabandyk! tai aš tau!“ – surikdavo. Labai jau jis mylėjo tas „našipkas“. O sykį taipo ant manęs ilgai pyko. Kaip nuseno mandiera, tai aš ėmiau ir pasidariau iš jos puodkelę, o rankoves su „našipkomis“ išmečiau ant mėšlyno. Jau buvau ir užmiršusi... Tik štai jis pasigenda „našipkų“ ir užsipuola ant manęs: „Kur padėjai?“ Aš buvau da jauna linksma, mėgdavau pasierzint... tai tyčia pasivadinau keletą kaimynų ir su šakėmis pradėjome ieškot po mėšlyną „našipkų“. Kaip suprato velionis, kad čia juokai, tai užpyko... O šiaip buvo labai geras žmogus ir gražiai gyvenome – tegul šviesybė amžina šviečia jo dūšiai... Parsinešė jis ir bilietą, kur buvo pasakyta, kad gali gaut emeritūrą. Buvova abudu neišmanėliai ir apie emeritūrą nieko nežinojome. Paskui, ar į dešimt metų, susipratova, kad mudviem prigulėjo emeritūros po tris rublius su kapeikomis ant mėnesio... Gaila buvo praleidus tiek skatiko... O ir pliaciaus buvova jau netekę... taipgi per mudviejų neišmanymą paveržė žmonės... Einava su tuom bilietu į Sintautų kanceliariją. Raštininkai Žioplaitis ir Kvailinckas pažiūrėjo, pažiūrėjo: „Tai negausite“,– sako. Kad ne, tai ne... Susitarėva su vyru eit į Vilkaviškį pas pralotą – jis daug galėdavo padaryt... Pasipasakojova viską. „Neklausykita, – sako, – judviem priguli emeritūra iš dienos sugrįžimo iš vaisko“,– pasakė ir pareikalavo atnešt iš valsčiaus raštus. Mudu tuojau pas vaitą. Kur tau duos raštus... Žioplaitis su Kvailincku nė klausyt nenori. Tai aš vėl pas pralotą į Vilkaviškį... Tuo žygiu pralotas suteikė da man tris rublius ant kelio ir įdavė vaitui raštelį. Turėjo pagąsdint... Žioplaitis su Kvailincku mat, kad ir neišdavė raštų, tik jau kitaip pradėjo šnekėt. Žioplaitis pats prisigretino. „Tai atnešk, – sako, – tą tai tą, o jau mes patys parašysime“. O tik raštų nedavė, ir gana... Ką gi daryti... Gabenau raštininkams per visą vasarą. Taipjau apie Visus šventus išmokėjo kanceliarijoje šešis rublius, o paskui parėjo ir emeritūros knygelė... Tai ne vaitas, jau pečėtį spaudžia, tai ir šaukia: „Janušauckiene! jau kad taip, tai atnešk penkias stuopas arako ir tris spirito“. Tai taipjau atnešiau tris stuopas arako ir dvi spirito... O jau ką Žioplaičiui su Kvailincku privilkau per vasarą, tai skaityte nesuskaitytum... Tiktai du metu naudojomės iš emeritūros, ir mano vyras, Dieve duok dangų, pasimirė. Da sirgdamas sakė man: „Marjona! kad ir numirsiu, tu emeritūrą vis gausi. Atsimink, kad da priguli už tris paskutinius mėnesius devyni su viršum rubliai. O su šituo raštu gali eit į keturis kampus, į keturias gubernijas – tavęs nieks neužkabins“. Palaidojau gražiai, su mišiomis – da kunigui nebuvau visų pinigų ištekusi, tai palaukė... Paskui ant uždarbio persikėliau į Šilgalių valsčių. Jau ten bebūdama, nuėjau pas vaitą pasirodavot apie emeritūrą ir apie tuos devynis rublius. Tai turėjau išimti metrikus šliūbo, mirimo ir atsivesti liudininkus. Vaitas tuoj parašė į biurą ir išsiuntė ten raštus. Da sakė, kad pati nueičiau į biurą pas tokį L-ckį,– tai greičiau būsią. Daviau vaiteliui du rubliu – mačiau, kad žmogus dirba... Nueinu į biurą, o L-ckis: „Gerai,– sako,– padarysiu, tik duok man penkinę“. Aš daviau du rubliu, daugiau neturėdama, ir tie buvo skolinti. Duosiu, sakau, ir dešimts rublių paskui, tik padarykite! Pasižadėjo padaryt ir sako: atsakymas ateisiąs pas vaitą... Laukiu laukiu, laukiu laukiu to atsakymo – neateina. Jau ir pas vaitą vaikščioti nusibodo. Tai aš vėl pas L-ckį. O jis man ve ką sako: „Tai negausi nieko, matai, tavo vyras mirė apriliuje; kad būtų miręs mojuje, tai būtum galėjusi gaut, o dabar nieko nė nedaryk“. Aš jam vėl sudedu į ausis viską, kad vis tiek, kada numirė, – kas priguli, tai priguli – na tik, svieteli brangus, da begyvenant vyrui devyni rubliai prigulėjo... L-ckis apsimeta negirdįs... Ir likau taip be niekur nieko: nė tų devynių rublių neišgriebiau, nė raštų – viskas dingo biure... Daugiau jau nežinojau, kur kreiptis ir kam pasiskųst. Laukiau taip ar du, ar tris metus... Bet girdžiu – ten tas atgriebė emeritūrą, tai vėl kits, viens sako taip, kits taip... Aš vėl iš naujo išėmiau visas popieras, nuėjau pėsčia į Suvalkus tiesiog pas gubernatorių ir pati padaviau jam į rankas prašymą. Da zemskis norėjo perduot, tai aš jo neklausiau – turėjo leist... Mane taip pamokino... Gubernatorius paglostė mane: „Nesirūpink, – sako, – viską, kas priguli tau, gausi“. Aš puoliau jam į kojas, tai nedavė: „Nereikia – gali eit namo“. Grįžtu namon ir džiaugiuosi. Dabar, sakau, L-ckiui nė gero – gubernatorius viską padarys... Ugi, širdelės mano, neužilgo Sintautų kanceliarijoje išgirstu – parėję nuo gubernatoriaus į biurą raštai ir L-ckis sakąs, kad aš nieko negausiu. Supratau, kad čia L-ckio darbas... Taip man pasidarė gaila ir žygių, ir rūpesčių, ir pinigų, be reikalo išmestų, kad net ėmiau keikti: kad jie pasiustų! kad jiems nagai nukirmytų! kad jiems šis, kad tas... Keikiau taip rudenį, jau gruodas buvo, o į pavasarį prisisapnavo: guli, žiūriu, duobėje ponas Jėzus, visas sukruvintas; pamatęs mane: „Janušauckiene, – sako, – ar tu mane pažįsti? juk matai, kaip aš už savo neprietelius kenčiu; o tu garbini Dievą, gerus darbus darai, o taip keiki neprietelius“. Išlipo iš duobės ir eina, o aš paskui. Man pasidarė lengva lengva... tai taip beeidama ir pabudau. Nuo tuokart jau niekad nekeikiu, kad ir atsimenu L-ckį. Jau ir jis po žeme... Dabar vėl geri žmonės pažadėjo parūpint man tą emeritūrą. Neprašė nuo manęs nė pinigų, tai turbūt padarys... Per tiek metų kiek man užlaikyta pinigų!..