Laumės ir kūdikis

Laumės ir kūdikis

Lietuvių mitologinė sakmė

Buvo kitą sykį laumės.

Išėjusi viena žmona šieno grėbti. Grėbusi ilgai, skubėjusi prieš lietų, pavargusi. Iš skubėjimo užmiršusi savo vaiką. Parlėkė namo, o vaikas paliko pievose.

Nulekia atgal, veizi – vaiko skarmalai šalia padėti, vaikas šilkuos suvystytas, papuoštas, lopšy įdėtas. Laumės linguoja ir čiūčiuoja:

Čiūčia liūlia užmirštukas, Netyčioms paliktukas!

Sužinojo turtinga kaimynė. Kitą dieną ir ji išėjo grėbti šieno. Grėbia skuba – kilsta debesys. Nueidama tyčia ir paliko savo vaiką. Po kiek laiko nulekia, veizi – laumės nusukusios vaiko galvikę, ant suolo kūnuką pasidėjusios ir čiūčiuoja:

Čiūčia liūlia neužmirštukas, Tyčioms paliktukas!