Lapės ir gandro čėsnis

Lapės ir gandro čėsnis
Kristijonas Donelaitis

Kūrinio parašymo data nežinoma. Spėjama, kad pasakėčia parašyta prieš „Metus“.

Lapė ant laukų medžiodama gandrą sutiko.
„Sveiks, – tarė, – miels brolau! Ką veikia tavo pačiutė?
Kūdikiai tavo taip jau ką veikia savo lizdelyj?
O ir tu ką veiki, ar sveiks, ar drūts dar medžioji?
Bet nedyvyk man, brolau, jau barti reikėtų.
Kodėl tu mane per tokį didelį čėsą,
Kodėl taip ilgai nelankei nameliuose mano?
Rasi jau išdykai, varlių per daugel turėdams
Ir savo rupuižes iš prūdų mūsų žvejodams!
Juk nemandagu yr kaimyną gerą užmiršti.“
„Rods, – tarė gandras jai, – ir jau ben kartą reikėtų;
Ale žinai, koks triūsas yr ant stogo maitintis
Irgi kelius vaikelius penėti ir užauginti.
Prieg tam nuo vanagų, piktų neprietelių, ginti,“
Nės jau gandras gerai šelmystę lapės numanė;
Bet kaip ji per daug jį taip prispyrusi meldė,
Nulėkė po kelių dienų ant pietų steliuotas.
Lapė jį tuo meilingais žodžiais sveikint pradėjo.
„Sveiks, – tarė, – miels brolau, į mūsų kampą parėjęs.
Būk taip gers, prašau, į urvą mano įlįskie
Ir, ką aš steliavau, užger šį sykį priimkie.“
Tuo jam ji kelias kruopas ant luobo užpylė
Ir tokius valgius labai jį ragino lesti.
„Imk, – tarė, – miels brolau, aš tau daugiaus dar atnešiu.“
Taip ji pasakiusi, iš urvos greitai išlindo
Ir surinkusi daug įpuvusių atnešė kaulų.
„Štai, – tarė, – ir mėsos tau atnešu skanų kąsnelį.“
Bet jau gandras, gerai tokią šelmystę matydams,
„Aš, – tarė, – tau, sesel, už garbę daug dėkavoju.
Man, nežinau kaip, šiandien taip dyvinai pasirodo;
Rasi kokia liga ar gumbas sunkina širdį.“
Bet jiems bekalbant, štai gandro atlėkė bernas
Ir gaspadorių namo labai jis skubintis meldė.
Taip atsisveikinęs jis iš urvos lapės išlindo
Ir po to česnies bei lapės tankiai minėjo.
Bet girdėkit toliaus, kas kitą tikosi sykį.
Gandras jau vaikelius užaugusius buvo išleidęs
Ir be rūpesčių ant lizdo lopė sermėgą;
Nės jau čėsas jo keliauti artinos vėlei.
Štai laputė iš tolo jį lankyti atbėga
Ir, kaip pratusi yr, meilingais sveikina žodžiais.
„Ak, – tarė, – miels brolau, bėda mane didelė spaudžia.
Aš jau tris dienas medžiodama nieko n`užspėjau;
Todėl iš bėdos bandžiau tarp vištų nulįsti.
O ir ten mane bobos su kačergoms išbadė
Ir, šunims pjudydamos, jau kone visą suplėšė.
Štai, matyk, visos uodegos vos galas dar liko.
Ak, susimilk, meldžiu, ir duok man kokį kąsnelį!“
Gandras tuojaus, aną ištiesęs ilgąjį snapą,
Iš geros širdies išvėmė rupuižę vieną.
„Štai, – tarė, – rasi gana bus už čestavojimą tavo.“
Eikš, žmogau, eik šen, mokinkis šelmį pažinti,
Kurs saldžioms kalboms meilingai klastą dūmoja
Ir bebučiuodams širdingai, kožną kąsnelį pavydi.
To, sakau tau, tokio neprieteliaus skaudžiai saugokis.
Lapių dar per daug visur ant svieto medžioja,
Ir klastorių nereik tiktai tarp būrų ieškoti.
Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis,
Kur švelnioms uodegoms siratų skaudulius glosto;
O paseloms smarkus neprietelius vargdienį lupa.
Mesk šelmystę šalin ir visą velnišką klastą!
Artymą savo mylėk, kaip myli tu save patį.
Kas tau nemalonu, nevelyk artymui savo,
O kas tau malonu, daryk ir jam tai širdingai.
Lapė, kaipo iš pasakos mūsų mandagiai girdim,
Iš klastos įpuvusius kaulus siūlijo gandrui,
O jai gandras vėl išvėmęs rupuižę davė;
O tikt beklastuodami vagys lankė kits kitą.
Bet dabokim tiktai, ar svieto būdas geresnis.
Iš burnos išeina ūmai „sesutė, brolelis“,
O iš rankų tiesiog pasislėpęs budelis kerta.
Taip ant svieto yra, kur velnias abažą valdo
Ir tarp savo tarnų savo didelę kaimenę gano.
Eikš, mano miels gentie, mano išrinktasis broleli!
Eikš, mylėkivos taip, kaipo mylėdavos broliai!