Laiškai Danguolei Jackevišiūtei (2-8)
Laiškai Danguolei Jackevišiūtei (2-8) Vytautas Mačernis |
---|
2
1938.X.24 Telšiai
Danguole,
susigalvojau Tau (Nepyk, kad rašau „Tau“, nes nemėgstu kitaip. „Tamsta“ rašau tik reikalų ir oficialios paskirties laiškuose) parašyti laišką. Tu gal keistai pagalvosi apie tokį „poeto“ laišką, bet dėl to Tu ir vadini mane „poetu“, kad aš keistas.
Žinoma, kitas bernelis imtų teisintis: „… mat, taip sakant, vasarą teko keliauti kartu,… tokiu būdu… idant palaikyti tokio draugiškumo ryšius, taip sakant rašau Jums laišką ir t.t.“ Bet aš visada mėgstu sakyt tiesą, neapsilenksiu su ja ir šiuokart. Todėl nesigriebęs diplomatinių išvedžiojimų, atvirai sakau: pasiilgau Tavęs ir rašau. Nebūčiau pasiilgęs, nebūčiau rašęs. Kodėl, sakysim, aš nerašau tai likusiai daliai ekskursijos mergaičių, kurios keliavo su Tavim ir su manim kartu? Šiaip sau, jos man nepaliko atminty, tegu sau, tegu kiti joms rašo.
Tau gal bus linksma iš to mano atvirumo, bet aš tam ir rašau, kad Tau būt linksma, o ne liūdna, kad būt iš ko pasijuokt.
Aš tikėjausi, kad Tu atvažiuosi su ekskursija kartu, bet Tu neatvykai. Tikiuos Tu atvyksi, kada mes kviesime savo literatūros vakaran Jūsų literatus. Be to, jei teks mums atvykt į Jūsų literatūros vakarą, vėl pasimatysim. Bet per daug matytis pavojinga, realybė kartais įkyru. Man brangios tos mergaitės, kurių aš nematau, kurios toli. Iš arti daiktai visada ne tokie gražūs.Bet Tu neužsigauk: jei kas gražus, tas ir iš toli, ir iš arti gražus.
Sakysim: Tu man gali parašyti laišką. Bet Tu gali ir nerašyti. Jei Tau prisimint mane neįdomu, neprisimink ir nerašyk, bet jei Tau nenuobodu: parašyk ir prisimink.
Manau, kad Tu dabar nesiorientuoji ar aš dabar gimnazijoj esu liūdnas, ar toks nerūpestingas kaip vasarą. Visoks, pasakysiu! Kai kada taip širdį gelia, net dūstu, kai kada taip linksma, net priežasties nebegali suvokti ko?
Pauliui Dreviniui bučkį!
Sudiev!
Vytautas Mačernis
P. S. Tu rašyk, jei iš viso rašysi, daugiau! Aš tai nemoku rašyt, ypač laiškų. Ne tam užgimęs, kad meilės laiškus rašinėčiau!
Vytautas
3
Telšiai, 1938.XI.4
Danguole, <poem> Tau bus be galo nuostabu, Kodėl visur rašau eilėm? Bet tau, Danguole, taip rašyt man nebrangu, Kas būt brangu kitiem.
Nes pats gyvenimas, sakyk, Ar tik nereiškiasi ritmu? Ir mes patsai ar nesam tik Ilga eilė rimų?
O jei kada rašau proza, Matyt, kad ūpo neturiu. Bet jau ir pliaukšti bus gana, Einu tiesiog prie reikalų.
Pirmiausia noriu padėkot, Kad Tu manęs neužmiršai! Bet tai ne visa dar, tik vot Sunku išreikšt gerai.
Vos Jūsų laišką aš gavau, Na, žinoma, skaityt ėmiaus. Dabar tik tenka padėkoti Tau Ir laukt kitų daugiaus.
Savam laiške Tu man rašai, Kad negalėjusi pažint mane. Ir nepažinsi Tu manęs gerai Nei Tauragėj, nei Telšiuose. Koks būčiau aš tada neįdomus Ir toks visai visai mažytis, Kuriam paduoki žaisliukus Ir leisk po kambarius lakstyti.
Kol nesuprantame kitų, savęs, Tiktai tada mes esam žavūs, Kiekvienas tur savos dalies, Kiekvienas slėpinį tur savo.
Koksai paliktų mūsų veidas, Jei kaip taisyklė būtų aiškus. Et… jau žiūrėk, lyg filosofas įsileidau… Ir vėl rašau nuobodų laišką.
Tai ir gerai, kad Tu mergaitė, Be to, savęs nesupranti. Bet iš kiekvieno Tavo judesio mes skaitom, Kad Tu taip nuostabiai graži.
___________
O! Mes ten vasarą kitaip gyvenom, Viską paleidom sau juokais. Tai lyg žinodami, kad laikas senas Nuėjęs neateis.
O buvo taip ant denio gera, Kas vakarą bangų klausyt, Arba susėdus pievoj gerti žemės garą Ir braidžiot po rasas kasryt.
Arba po kopas ir pajūrį… Tuo lekiančiu smėliu nueit. Ir netikėt, kad laimėn jau užvertos durys, Kad džiaugsmas taip pranyksta greit.
Ir mums tenai užteko visko Ir saulės, vėjo ir gėlių. Aš negalėdavau atsižiūrėt, kaip tviska Dangus virš marių mėlynų.
Kada taip saulė į akis prašvitus Kas rytą juokdavos į mus, Taip gera būdavo sapnuot ankstyvą rytą Apie pasaulį ir namus.
Mes taip žiūrėdavom drauge, kaip žaidžia ant bangų vėjelis, Lyg mūsų nekalta jaunystė, Kuri nebijo nei vargų vargelio, Nebijo pult, ieškot ir pasiklysti.
Ir mes visi, lyg tie poetai, Kažkaip nusvisdavom drąsiau, Mes lyg žinojome, kad laimės reta, Kuri nuėjus nebegrįs daugiau.
Atsimenu Veliuonos, rods, bažnyčioj Aš pirmukart Tave mačiau. Ir, ant presbiterijos laiptelių palipėjęs tyčia, Tavojon pusėn vis žvalgiaus.
Ir dar šviesiau minty ryškėja, Rods, Jurbarkas ir vakarienės metas, Kada į tolimą, negalimą idėją Mes lyg drąsiau žiūrėt įpratom.
Sėdėjom salėj netoliese, Tu kavai man paskolinai puoduką. Ten mes su Stasiuku sėdėjom dviese Ir Tavo pusėn galvas sukom.
Aš visados Tave prisimenu, Kur ėjom mes ir ką kalbėjom, Ir dar taip pat ir tai menu, Kad ir po laišką parašyt žadėjom.
Dabar rašau aš Tau, Danguole, Jau antrąsyk po tokį laišką, Kai saulė leidžiasi į guolį Ir man pačiam kažkas neaišku.
Tik Tu nepyk ir būk gerutė, Lig savo vakaro dar parašyk. Rašyk, kaip Tau gyventi sekasi ir kuo norėtum būti, Tiktai ilgai, ilgai rašyk tik.
Aš šiuo metu sergu, bet greit pagysiu Ir jau pas Jus gal atvažiuosiu. Dabar sudiev Tau pasakysiu, O kitąkart vėl naują laišką surimuosiu!
Vytautas
P. S. Tiesa, dar Pauliui bučkį, o kitoj savaitėj Aš jam ką nors gal parašysiu. Dabar darkart sudiev, graži mergaite, Visad matysies man akyse!
Vyt.
4
1939.1.15, Telšiai
Danguole,
Motto: Kažin ar būsi mano draugė, Dažnai per laišką atlankysi? Raudonos rožės nepraaugo: Nei Tavo žemėj, nei akyse.
Dabar sugrįžęs vėl mokytis Rašau, Danguole, Tau lyg laišką. …Prisimenu Tave: vėlyvą vakarą ir ankstų rytą… Šito nereikia nė beaiškint.
Gavau iš Tavęs lauktą foto, Visas atostogas džiaugiausi. Jau tik nemoku padėkoti:… Dėkoju nuoširdžiausiai.
Dabar žiema aplinkui sukas, Baltai aplink prisnigo, O mes vėl kenčiam savo mūkas Tai klasėj, tai prie knygų.
Tai dar gerai, jei gauni raštą, Baltam taip marga … prirašytą; Jei ne, baisu, kas atsirastų… Stačiai save prarytum.
O aš manau, kad Tau neliūdna, Gal Tau visai gerai gyventi? Yra žmonių visokio būdo, Vieniem gyvenimas kaip šventė.
O aš gerų žmonių pasiilgstu, Pas Jus buvimo negaliu pamiršti. Ypač tada, kai dienos taip prailgsta, Jog rašant dreba pirštai.
Aš niekad, niekad netikėjau, Kad Tu mane dar nepaminsi… Maniau, kad visa kas tarp mūsų – vėjas Ar baltas sielis – vandenų paviršiuj.
Dabar aš laukiu, kai Telšiuose Mes savo vakarą suruošim. Manau, tai bus vasario pirmose dienose. Tuoj greitai sužinosim!
Aš lauksiu! Būtinai atvyki! Kaip mums čia sekas, pamatysi, Be to, ir Pauliaus nepaliki, Tikiuos, ir jį čion atkrapštysi.
O jei kada turėsi laiko: Paimki plunksną ir rašyki Man, kaip laikotės Šį sykį.
Tik kai rašysi, negailėki, Trijų, penkių daugiau eilučių. Nes jei tik pareigą atliekat?! … Geriau negimęs būčia.
Nemėgstu baisiai, kas apgauna, Geriau jau tiesiai pasakyti. Geriau: Nenoriu reikalų turėti! Sudiev! Mielasis Vyti!
Tuomet nei kiek aš nesupyksiu Ir blogo žodžio nesakysiu. Vis tiek man amžinai paliksi Gėlė, pražydusi akyse.
Rašyk man daug ir apie viską, Kiekvienas Tavo žodis bus man geras, Nes iš kiekvieno sakinio akutės Tavo tviska Lyg paskutinės, saulei nusileidžiant, žaros.
Aš niekad nerašiau dar taip mergaitėm, Nes jų dar niekad nemylėjau… Ir jom manų eilėraščių dar niekas laikraščiuos neskaitė, Jom nei žadėte nežadėjau…
Aš lengvai daugel pamiršau jų, Kaip ir tą draugę, kur man rodei, Praeis ir visos kitos, kur matysiu – naujos… Aš jų niekad jau neminėsiu godžiai.
____________
Tik dar paklaust labai norėčia: Gal kad eilėm rašau, netinka? Antai už lango vakaras sparnus vėl skečia, Ir baisiai tampa neramu aplinkui.
Tada ir dūšioj tampa pilka, Norėtum pasikelt ir eiti. Kažin kas ūkanom dienas apvilko, Ir žiburiai išgeso greitai.
Tada nenoromis menu keliavimą, Kada žmogus išsiblaškaisi. Tuomet ne tuo gyvenome, ne tuo kvėpavome… …Ir pamažėl vėl vasaros pasilgstu baisiai.
Gal mes kartu jau nekeliausim, Kitais keliais pasuksim. Todėl į tolį neramus dairausi, Klausau, kaip širdį tuksi.
Bet jau vis tiek, kas bus tebūna, Negi visad verkšlenti noris?.. Man nesvarbu: kokie bus metai, Koks bus manasis kalendorius!
Tik Tu, Danguole, nesiduoki, Liūdnom mintim ir skausmui. Geriausias Tavo palydovas – juokas… …Jis draugas ir kančioj juodžiausioj.
Aš tai nesu toksai nerimtas, Kokį kad vasarą matei Tu, Nes aš jau nieko nebijau gal… Aš laukiu, kad skausmai ateitų.
O Tu gėlė tam Viešpaties daržely, Kuriam gražiausios gėlės auga. Ten kiekviena iš jų į saulę galvą kelia Ir nepavydi draugei.
Svarbiausia jųjų paskirtis – žydėti, Keleivio akį sužavėti kartais, Šlamėti diemedžiu pas klėtį Ar jovarėliu ties pat vartais.
Tave ne liūdesiui, o laimei kažikas Aukštesnis skyrė, Tai laimei ir gyvenki… Tu nežiūrėk: kas dedasi kur nors, kas mirė, Nesižiūrėk, kur skausmas lankos tankiai.
Mes žydime tik vieną kartą, Taigi visom spalvom žydėkim Prie klaikios kelionės vartų Savosios laimės neliūdėkim.
Nors visa žemėje praaidi, Kaip vynas, kaip žiedai, kaip muzika, Kaip ir jaunystė dvidešimties metų, Marias uždegti įsigeidus.
Vis tiek galvojam pataisyt pasaulį Ir laimę susikurt nemarią, didelę. Mums nesvarbu, ar mes pasieksime, Ar liksim kaip tikri paklydėliai.
Taigi sudiev, sakau šiam sykiui, Gyvenk ir džiaukis daugel. Paskui mane per laišką atlankyki Ir būki mana draugė.
Vytautas Mačernis
P. S. Kai tik turėsiu savo foto, Pačiai pirmajai Tau grąžinsiu, O po savaitės laiko parašyki, Jei tik mane atminsi.
V.M.
5
Telšiai, 1939.III.6
Dangute,
gal Tu supyksi, kad aš taip Tave vadinu, bet man tai labai patinka. Patinka dėl analogijos, nes ir mane vienas žmogus vadina Vytuku. O tas žmogus yra mūsų kapelionas. Jis mane tikrai ir nuoširdžiai myli ir, nors mes ir ne giminės, labai manim rūpinasi. Jei susergu, tai jis ilgiausias valandas tupi prie mano lovos, jei gaunu dvejetą, atbėga pasitart, ką toliau darysime, jei kas man pasiseka, tai jis džiaugiasi lyg savo džiaugsmu. Ir nuolat mane vadina Vytuku. Tą žodį jis taria su tokia meile ir švelnumu, kad negaliu jo nemylėti. Lygiai aš tariu Tavo vardą, ir man atrodo, kad Tau nebus pikta.
Esu truputį baustinas (ne truputį, bet ir labai), kad taip sudelsiau su laišku. Bet raminuos, sakydamas, kad tas laiškas Tau jau nėra ypatingai svarbus. Jis gali būt ir nebūt. Bet turbūt ir neįkirsiu, nes sakeisi mėgstanti laiškus skaityti.
Aš norėčiau Tau kažką gero parašyti; parašyti taip, kad Tave suįdomintų, suįdomintų ne tuščiai, bet pilnai ir prasmingai. Aš Tau norėčiau pasakyt, ką nors iš savo svajonių, iš savo degančios jaunystės karščio valandų, iš savo vizijų ir tikėjimų. Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu, ir nedegančias dienas aš visai be gailesčio metu iš savo kalendoriaus lakštų ir jų visai nevertinu. Išorinio efekto neturiu, nesistengiu jo turėt; jei kada ką išskaitysi, tai tik mano akyse, viduj, išoriniai aš nieko neparodysiu. Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.
Bet nemanyk, Dangute, kad aš tai rašau, norėdamas Tau užimponuoti, pasirodydamas, žiūrėk, koks aš kiti tokie nėra. Susidomėk manim, aš įdomus. Ne tai aš Tau norėjau parašyti. Aš Tau norėjau parašyt, kad esu žemas žmogus. Aš esu žemas žmogus, nes turiu progos būt atidesniu, esu menkas, nes matydamas save menku, nedarau nieko, kad pakilčiau. Jei žmogus yra silpnas, mato savo paskutinius žingsnius ir priekin pirmiesiems žingsniams, tai jis nekaltas, kad menku gyvena, menku šliaužoja. Jis nepramato tiršto rūko, jo neįstengia praskleisti. Jis yra vidutinis žmogus. Bet tas, kuris daugiau pramato, negu pasiekti gali, jau neturi būt menkas, jis tik didis tegali būti ir yra be galo menkas, jei taip nesistengia daryt, tokiu nenori būti.
Lygiai toks aš esu. 10 sekundžių Aš nusikelsiu į tokias sferas, kuriose tik arai teskraido, kitą 10 sekundžių aš krentu tiek žemai, kur jau nė šliužai nerėplioja. Tas amžinasis dualizmas kankina ir smaugia žmogų ir mėto jį lyg laivelį vandenyno vidury. Tikėk šventai, Dangute, aš nebūsiu vidutinis žmogus. Arba aš būsiu niekšas, kurį keiks padorūs žmonės, vadins išgama, arba „dvi mėlynos aro akys“ perskros tamsą ir siutimą, ir aš būsiu didis žmogus. Juokinga! Ar ne? Tu juokies! Bet taip bus, ne kitaip. Kompromisų ir vidurio aš nemėgstu. Arba visa, arba niekas, arba tamsa, arba saulė, arba beprotis, arba išrinktasis, arba viršukalnė, arba bedugnė.
Žadėjau Tau ką nors gero parašyti, bet pati gerai matai, kad neišeina. Neišeina, ir tiek. Tai atsitinka tik dėl to, kad žmogus savo vargelį, savo rūpestėlį gieda. Vieno vargeliai ir rūpestėliai yra sunkūs ir pakirstą, bet vis dėlto, kada jis apie juos kalba, šviesu ir gera darosi, linksma, ir tiek. Mano pasaulis yra niūrus, baugus lyg šešėliai. Jei skaitai mano laišką, tuoj pajunti, kad žiauru ir baisu bei slegiančia darosi. Bet ir kažkokį oro lengvumą junti. Atrodo atsidūrei viršukalnėj, ten tik vėjai ir audros, žaibai Tavo kelią kryžiuoja, bet kvėpuot gali laisvai, nesulaikomai ir pilnai. Aš Tau noriu primint visa tai improvizuotu vaizdu!
Sakysim, Dangute, Tu matai: Gražiose lygumose, kurios kalvelėmis marguoja ir miškais keičiasi, ir į kurias meili saulė ugningai šviečia, gyvena šaunūs žemdirbiai ir šaunūs ūkininkai. Bet jie gyvena kalnų papėdėje. Rytą, kai pro kalnų sniegus pasirodo deganti saulė, iš savo šiltų gūžtų išbėga pagyvenęs kaimietis ir pasižiūri kalnų pusėn. Jis sužavėtas saulės patekėjimo. Iš pirkios durų pasirodo ir žmonos nesušukuota galva, greitai šalia tėvo atsiranda jo skaisčiaveidukai sūnūs ir dukterys, nejučiom pakyla ir šeimyna, ir visi išbėga pasižiūrėti tekančios saulės. Jie, sužavėti amžinųjų kalnų klegesio ir degančios saulės pavergti, nutaria palikt lygumas, nutaria palikt namus ir iškeliaut į viršūnes. Nutarimas visiems patinka, ir visi tam šventai pritaria. Bet štai ateina ir vidudienis, mūsų keleiviai dar neišsirengia; jie nori dar susitvarkyti, pasiimti kelionėn, bet pasiėmę per daug, pamato neįstengią viso su savim nusinešti ir turi grįžti atgal. Vidudieny pakyla baisi kaitra, gomurys džiūsta, nėra nė prasmės tokiu karštu metu keliaut į kalnus. Pagaliau ateina ir pavakarė. Mūsų kaimiečiai jau pamiršo apie kelionę ir ramiai gyvena pakalnės gyvenimą.
Tik štai staiga jų kaiman ateina mažas, paprastų rūbų ir nudulkėjęs keleivis. Jis pasėdi kaimo pavartėj ir vėl keliasi. Geraširdžiai žemdirbiai užklausia jo, ko jis čia dar toks niekad nematytas atėjęs, gal reikia sušelpt ir padėt jam. Šis keleivis trumpai atrėžia keliaująs pačion kalnų viršūnėn, keliaująs pamatyt saulės patekėjimo. Žmonės nustemba ir atkalbinėja: girdi, jau vakaras, greit sutems, nepasieksi, neprieisi, žūsi, o be to, iš vakarų kyląs vėjas, ateinanti audra, geriau rytoj jis nueisiąs, kada bus ramus ir giedras oras. Bet keleivis nepaklauso; jis lipa į kalnus, o žmonės jį atidžiai stebi. Ir jis štai atsiduria pačioje viršūnėje. Žmonių širdyse pabunda pavydo jausmas, visi staiga šoka jo pėdomis, bet štai iš vakarų atėjusi audra jį pagauna ir trenkia žemyn. Visi atsitraukia, nebebando lipt aukštyn, o bailiai slepiasi savo namų kampeliuose.
Aš šito vaizdo, Tau, Dangute, neaiškinsiu, suprask kaip nori, bet jį suprast vienaip ar kitaip turėsi.
Tai matai, nieko gero iki šiol neparašiau ir Tau nuobodu su manimi, tiesiog susikalbėt negalima. Bet Tu ir nesistenk susikalbėti, Tavo gyvenimas turi būt kitoks. Mano mintyse apie Tave visados liks šviesus atsiminimas ir jei man kada pasiseks įkopt pačion viršūnėn, Aš pažiūrėjęs į slėnius, pamatysiu Tave šventos žemės dukrą: ar tai gražų rytą Tave gražią šaltinėlin vandenėlio semtis einant, ar tai linksmą su dainomis širdyje per laukus bebėgant. Ir Tu nepakelk akių ir nežiūrėk kalnų viršūnėn, jei kartais pamatysi, tai nesuklyk, išvydus lyg žaibą keleivį dėl audros krentant žemėn.
Nedaug yra mergaičių, kurios mano mintyse užsilieka, ir nėra be Tavęs nė vienos mergaitės, kuri šviesiai degtų mano akyse. Aš tai nežinau kodėl, gal, kad Tu toli nuo manęs ir Aš iš tolo smulkmenų ar niekučių nematau, bet vis tiek pasitikėk mano intuicija, Tu esi tas, kas tinka mūsų Lietuvos slėniams ir laukams papuošti. Tai visa Tavo dieviška pareiga ir tikslas tai padaryti. Ir aš šventai tikiu, kad Tu tai 100% padarysi.
Dangute, gal Tu mokysies Kaune, tai mes tada susitiksime. Aš turbūt, jei tik baigsiu gimnaziją, atvyksiu Kaunan, nors dar smarkiai abejoju, ką studijuoti. Jau nuo šito laiko aš Tau galėsiu, jei ir nepilnai, pasakyti Tavo klausiman: „Quo vadis, Vytautai“, atsakymą.
Kai turėsi laiko, rašyk!
Viso geriausio! Vytautas
6
Telšiai, 1939.III.24
Dangute,
Aš vėl Tau rašau. Baisiai džiaugiausi gavęs Tavo laišką. Tą dieną aš tikrai buvau patenkintas ir linksmas, kaip kad įspėjai laiško gale. Bet aš visada esu linksmas, kai tik sulaukiu Tavo laiško. Aš daugel kartų visus Tavo laiškus perskaitau, peržiūriu ir stengiuosi įspėt, kokioj nuotaikoj buvai, kai rašei, kada tas buvo: rytą ar vakarą.
Rašei, kad sergi. Bet dabar turbūt jau pagijai ir vėl savo balsu, buvimu, linksmumu džiugini klasę. Aš, rods, mačiau Jūsų gimnazijos mergaites ir seminaristes, todėl galiu pasakyt, kad Tau tenka pagražint Tauragę. Ji gali būt dėkinga Tau, nes, atvykęs Tauragėn, kiekvienas pirmiausia stengsis pamatyt Tave, jei tik, žinoma, žinos Tave Tauragėj gyvenant.
Bet neilgai Tauragė besigirs Tavim, Dangute: žadi Alytun išvažiuoti. Aš tik pasveikint dėl to tenorėčiau, nes Alytuje daug linksmiau pagyvensi. Ten ir gamta graži, ir pats miestas gražesnis, vienu žodžiu, gyvenk ir norėk.
Sakei kitais metais mokytis galbūt Kaune, tai turbūt susitiksim, nes Aš greičiausiai atvyksiu Kaunan studijuoti kokios nors specialybės. Bet dar ką studijuoti neapsisprendžiau. Ir tikėk manim, Dangute, kad apsispręst, ką studijuoti, yra daugiau negu sunku. Kai buvau dar septintoj, maniau, kad tai vieni juokai, o štai dabar nežinau, ar greit pajėgsiu tą klausimą išsiristi. Bet šiaip pasimatyti tai mes pasimatysim kada nors, nors ir nežinia, kur ir kaip gyvensime rytoj.
Aš tikiu, Tu, Dangute, esi didelė patriotė ir klausimai, susiję su Klaipėdos likimu, skaudžiai užgavo Tavo švelnią ir jautrią širdutę. Tau gal teko ir keletąkart apsiverkti, matant pasaulyje kumštį, jėgą ir galingesniųjų nesiskaitymą su mažesniuoju. Bet mes dar šventai tikėkim, kas neteisingas, tam ir galas artimas. Jei šiandien reicho kancleriui sekasi, rytoj seksis, tai dar nereiškia, kad jam amžinai taip seksis.
Turbūt greit nebenuvažiuosime Nidon, Kuršių marėsna ir nebevaikštinėsime Smiltynėn. Tikiu, kad, žiūrėdama šios vasaros metu į Baltijos neramias bangas, Tu netikėjai greitai jų nebegalėsianti matyti. Šiandien joje plauko svetimi jai sunūs ir nemylimi reicho vadai. Bet ką darysi, mažesnysis didesniam ne draugas.
Todėl gal ir buvo tokia linksma ši paskutinė vasaros kelionė tuo lietuviškuoju pajūriu. Mes, pasirinkę savo kelionei tokį maršrutą, kuriuo šią vasarą keliavome, lyg ir įspėjome jo ateitį ir paskutinį kartą jį aplankėme. Kada aš ėjau sviesiu Nidos pakrančių smėliu ir jaučiau artimą jūros neramų kvėpavimą, Aš staiga sustodavau, pasisukdavau į vokiečių reicho pusę ir, matydamas tolimus raudonų plytų vokiškų namų stogus, staigaus nerimo pagautas, įspėdavau tą nedraugišką kraštą, kur viskas geležim, cementu ir švinu padaryta, galvojant apie kitų tautų vergovę. Ir kada vakarinėj saulės laidoj suliepsnodavo raudonas dangaus pakraštys ir nutiesdavo ilgus šešėlius tyliose ir lyg apmirusiose kopose, pamatydavau Lietuvos girių gražuolį elnią bėgant į marias vandens atsigerti. Jo impozantiškas šešėlis, nusidriekęs pievomis ir girios medžių, tų nėūžaugų pušaičių, viršūnėlėmis, atrodydavo lyg meili Lietuvos dvasia, einanti į šilto vakaro tyloje garuojančią jūrą atsigaivinti. Tik briedis pernelyg jūroj ilgai užtruko ir kažko susimąstęs tyliai vandenį gėrė, lyg nujausdamas, kad greit virš lietuviško žemės gabalo pasirodys nekukli vokiečių tautos dvasia.
Ta vasara niekada neišdils man iš atminties, nes ji kartu su Lietuvos pajūrio ir kitų kalnų bei lygumų jaunuoliais praleista; bet svarbiausia, nes tai paskutinė vasara tokio jauno ir berūpestingo gyvenimo šventės valandų, praleistų negreit pamatysimam krašte. Jų tarpe ir mes, Dangute, keliavome, ir aš tai visada atsiminsiu. Mes buvome laimingi; nežinau, kas Tave laimingą vertė būti, bet mane tai vasara, tas nerūpestingumas ir jaunystės jėgų neribotumas. Tą džiaugsmą Tu man padidinai ir papildei, nes aš neįspėjamų jėgų gilumu myliu tuos, kurie džiaugsmą padidina ir kuria. O tas džiaugsmas buvo toks mielas, savas, artimas ir neišsibaigiantis. Jis galbūt buvo naivus, nes dažnai mes džiaugėmės kiekvienu garsu, kiekvienu vaizdu ir autokritikos neturėjome, bet jo naivumas leidžia jam išlikt šventam. Ir jei Pranutė rašė, kad aš esu nuliūdęs ir per daug kažkuo susimąstęs, tai tik todėl, Dangute, kad jaučiu, ne visada taip gyvenimą prieš akis išsiskleidusį, kaip mes galvojame ir savo mintyse kartojame. Šitas nesutikimas idealo ir tikrovės kelia kartais mumyse aštrių konfliktų, bet vis dėlto mūsų svajonės dėl to neturi užgesti arba sumažėti. Jos turi būti drąsios ir nepalaužiamos, kad galėtume pasakyti, mano jaunystė skirta heroizmui ir pasiaukojimui, o ne žaislams. Šitoks gyvenimas yra tikras gyvenimas.
Jaunuolis ar mergaitė, kurie nesvajoja, – yra žuvę, sako prancūzas Claudelis. Todėl, kai Tu rašai man dažnai svajojanti, Tavo vertė mano akyse nuostabiai iškyla. Nes tie žmonės, kurie tik su pusryčiais pradeda dieną ir vakariene ją baigia, daug niekuomet nepadarys, nesukurs, neatneš naujo žmonijos gerovei. Žmonės, kurie svajoja, man yra draugiški, nuoširdūs, ir tikrieji gyvenimo judintojai. Juos aš myliu, juos galiu pavaduot ir jiems aukotis.
Dabar, Dangute, nenorėdamas per daug įkyrėti, paprašysiu perduot linkėjimus savo sesutei ir Pauliui Dreviniui. Paskutinįjį paklibink, tegul parašo man laišką, jei netingi, o aš jam pasistengsiu atsilyginti tuo pačiu.
Tikėdamas, kad Tavo laiško vėl sulauksiu, sakau gražiausiai ir simpatiškiausiai Tauragiškei – Dangutei
Sudiev! Vytautas
P.S. Parašyk, kaip pagijus jautiesi, ką naujo sugalvojai ir kada iš Tauragės išvažiuoji!
Vyt.
7
Telšiai, 1939.IV.24
Dangute,
jau senai norėjau parašyt Tau laišką, tik vis nežinojau, kur rašyt: Tauragėn ar Alytun. Pagaliau iš Jadzės sužinojau, kad dar tebegyveni Tauragėj. Tuoj sėdausi rašyti.
Mes nesame kokie verslo žmonės, pagaliau nė ypatingi reikalai mus neriša, tačiau su Tavim nutraukt susirašinėjimą būt baisiai nemalonu. Bent iš mano pusės. Jau vis dar kaskart susiranda, ką norėčiau pasakyti. Nežinau, kaip vasara bus, kur gyvensi. Man, jei netingėsi ar nesididžiuosi, parašyk Žemaičių Kalvarijon. Taip ir paštas vadinasi. Daugiau nieko nebereikės pridėti, susiras žmonės, nors ir ne miestely gyvenu. Aš ir vasarą Tavo laiškų gausiu pasiskaityti, jei netingėsi atsakinėti. Tu man parašyk ir savo vasaros adresą.
Greit jau paleidžia mus. Dabar tik darbuotis tenka, daugiau nieko nelieka daryti. Todėl „sublioznėjau“ smarkiai. Jei ne tiek fiziškai, tai dvasiškai visai sumenkėjau. O labai lengva. Papratau tik į pamoką atsakinėt, o pagalvot, pasikankint nėra nei laiko. Todėl tuštuma mane kausto, lyg skęsti pradėjau, vien tik egzaminų belaukiu, o po egzaminų gal atsikliūsiu. Šiemet vasarą niekur nevažiuosiu, todėl būdamas vienas, vėl greit sugrįsiu į savas pozicijas, iš kurių egzaminai ir mokslo metų pabaiga stumia.
Vakar tik grįžau iš Panevėžio. Tikėjausi Tave sutiksiąs. Bet nieko nepadarysi, nesutikau. Kodėl neatvažiavai, Dangute? Ten, kur aš važiuoju, Tavęs nerandu.
Panevėžy nebloga buvo. Stasiuką sutikęs buvau. Klausinėjo apie Tave. Sakosi negalįs pamiršti Tavęs. O toks jis nerūpestingas ir greit viską pamirštąs atrodė. Turbūt jam giliau įstrigus buvai, kad nepamiršta.
Daugiau jau į literatūros vakarus nebevažiuosiu. Įkyrėjo jie man. Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas. Jaučiu, kad pilkėju ir visiems lygus, nepalyginamai žemesnis kasdien vis daraus. O taip ilgai juk negali tęstis. Vienumoj aš jaučiuos lyg artistas scenoje. Gamtoj, Dangute, randame, kas gamtą mėgstame, nuostabų pasaulį, pasaulį, kurio daugelis nepažįsta. Į jį įeiti galima tik per ilgesnį laiką. O aš į tokį gyvenimą buvau ne kartą patekęs. Baisiai įdomu, tik širdį visą laiką smilko, lyg adatėlėm varsto, kojas degina ir nejučiom norėtųsi pakilt ir eiti, kaip tas anglų rašytojas Yeats. Bet nors ir skausmas, bet gyvent gamtoj be galo gera. Kaip į kapines patenki, tai tau ne kapinės, o gyvųjų žmonių karalystė, kai į piliakalnį nueini, jauti žemę verdant ir skaistų gyvenimą iš po žemės tvieskiantį. Prieš tavo vidujines akis gyvena pilnas, didelis, naujas gyvenimas, kuriam daug meilės, nevilties, džiaugsmo ir svarbiausia kovos. Ir kad šitą kovą Tu laimi, koks vakare saulės ilgesio šešėlis žemę puošia, koks gyvas kalnų vėjas į žemumas užklysta ir pievose vakarui pasilieka. Pajunti tada pačią žemę ir visą nesuskaitomą dangaus virpėjimą, bet svarbiausia pajunti žmogaus dvasią, neprieinamybę keliantis ir žodžiu stojantis. Tada lengviau negu minčiai vaizduotėje ir kaitriau nei saulės spinduly gyventi… Bet pagaliau, kodėl aš čia taip jau pernelyg ilgai apie vakarų šešėlius, žemėje žaidžiančius, užsiplepėjau. Aš nepataisomas girtuoklis, man visada menasi ugnies ir vasaros dažai, kalvoj subrendusių varpų svarumas ir trykštąs vakarinės saulės spindulys. Tu dovanok man, Danguole, aš niekam kitam taip pasauly nerašyčiau, bet Tau rašant visa tai, tuoj prieš vidujines dvasios akis išsineria, kaip mano praėjusių dienų fantazijos. Gal tai ir ne fantazijos? Jaučiu, kad tai kraujas šviečia, jis visą žemės gyvybę šviečia ir akis akina. O ką aš jam padarysiu?
Tu, Dangute, mano nelygų raštą skaitydama, nesupyk ir nepasijuok manim. Tu irgi mano karštligėj esi kažin kaip neįtikėtinai keistai įsipynusi. Ir kai aš matau, Tave tose kalvose ir piliakalnių papėdėse matau ir stebiuos, kodėl kita mergaitė nevaikšto su Tavim drauge, kodėl Tavo akys visada vienos mane tesutinka.
Aš kartais pajuntu ir slogią baimę, ir ūmų saulės patekėjimą ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda. Kodėl man kalvos, vasaros ir pjūtys arba šaltas nakties vėsumas vaidenasi, aš nė pats nežinau.
Minėjau, kad daugiau literatūros vakaruos turbūt nebesilankysiu. Aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt, vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai kviečiantis savin. Pamatysime.
Kai turėsi laiko, pabrėžk. Tavo laiškai tokie nuoseklus, puikūs, o manieji be tvarkos. Toks ir aš jau žmogus. Negaliu kitaip, nemoku nuosekliai. Kad negaliu pradžios rasti ir pabaigos pridėti, nežinau kas kaltas. Galėjai vasarą pastebėti. Aš niekada nesu iškart visas. Jei būčiau kada visas, parašyčiau daug gražiau.
Pagaliau pridedu, tik nesistebėk. Tavęs niekad nepamiršiu. Tavyje, Dangute, yra tai, kas mane papildė. O tai yra Tavo keistieji dvasios bruožai, kuriuos susikaupimo minutėse jauti.
Vytautas
8
Telšiai, 1939.V.31
Dangute,
Aš vis dar tikiu, kad Tu nepyksti, jei Tave tuo vardu vadinu. Taip jau man patinka, ir aš negaliu susilaikyt, taip nepavadinęs. Aš jau seniai tikėjau ir laukiau Tavo laiško ir vis dėlto… neapsirikau. Aš tikėjau, kad Tu parašysi, nes Tu negalėjai neparašyti. Mes taip draugiškai iki šiol sugyvenom, tikiuos ir toliau.
Sakaisi esanti vaikiška, ar bent draugės, rodos, taip Tave vadina, tačiau tas yra geriau negu gera. Ką mes labiausiai mėgstame, juk vaikus. O kodėl? Jie tokie jauni, niekada nenuobodūs ir nesenstantys atrodo. Savo darbuose Tu nesi vaikiška, tik savo linksmumu, gyvenimo džiaugsmu tokia atrodai. Tavo vaikiškumas pati girtinoji žmogaus ypatybė.
Pavasaris! Matyt, jis Tau nemažai įtakos daro. Dar šalia meilės alėjos gyveni. Neįsimylėk Tauragėj, kad netektų liūdnai iš Tauragės išvykt. Kol jauni esame, turime būt dideli vaikai ir savo tarpe be galo draugiški. Draugiškumas, sugyvenimas, šviesaus pavasario ir šviesaus gyvenimo džiaugsmas turi būti mums nesvetimi. Įsimylėt jauniems neverta, pasakysiu. Žinau tą momentą, kada mergaitė ima berniuką nuo mergaitės skirti, vėliau tenka truputį ir naiviai įsimylėti. Bet tas praeina be didesnių nuostolių, tik parodydamas, kad mergaitė yra pilna mergaitė, ir berniukas yra tikras berniukas. Bet to ir pakanka jaunystei. Toliau nė žingsnio. Per daug didelis absurdas savo šviesią ir gaivią galvutę apsunkint per ankstyvom meilės idėjom. Jaunystė yra pavasaris, kuris turi būti laisvas. Žmogaus pavasaris turi būt laisvas. Tu, Dangute, priklausai tik sau, bet kada mus jungia nuoširdumas, nepamainoma draugystė, kokie galingi mes esame.
Todėl įsimylėt neverta pavasarį. Kada mes būsime nebe jaunuoliai, o į vasarą keliaujantys vyrai ir moterys, tada galėsime įsimylėt stipriai, galingai, nepajudinamai. O jaunystė tik laisvei ir nesuterštam džiaugsmui, tampriam draugiškumui. Tu sutinki, Dangute!
Švėkšnoj nebūsiu. Mokaus. Atsiprašyk už mane švėkšniškių, perduok linkėjimus Nausėdai. O tau, Dangute, pasisekimo!!!, kokio tu nė tikėtis negalėsi. Aš jau baigiu laikyti, puikiai einasi; pasimelsk, jei prisimeni, aš už Tave pasimelsiu. Foto dar neturiu, bet nemeluoju, prisiųsiu mokinišką iš kaimo. Tu man rašyk (nepamenu, rodos, jau minėjau kur) Šarnelės kaimas, Žem–Kalvarija, o vasarą aš pasistengsiu Tau ką nors įdomesnio parašyti. Gal pasimatysim vasarą kur nors?
Vytautas