Kupriukas muzikantas
| Kupriukas muzikantas Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Vieną tamsią rudens naktį, peršokinėdamas per griovius, traškėdamas per brūzgus, ritosi nedidelis vyrelis. Tai buvo dvaro bernas, kuprotas, šleivakojis. Su smuikeliu po pažastimi jis traukė iš vestuvių. Jo trumpos kojos dažnai kliuvo už kupstų, kupriukas griuvo ant žemės, o atsikėlęs ieškojo savo smuikelio. Suradęs jį, tuojau lietė jo stygas, tyrinėdamas, ar tik nesukūlė.
Eidamas kupriukas galvojo apie vestuves. Jo ausyse skambėjo girtų pašaipos:
– Ei, kupriuk, suktinį!
– Ei, muzikante, pajudink kuprą!
Tokie širdį verią žodžiai kupriuką lydėjo nuo pat lopšio dienų. Jeigu kam jis neįtikdavo, tuojau išgirsdavai:
– Prakeiktas kuprius!
O jeigu kupriukas kam įsiteikdavo, tokie sakydavo:
– Žiūrėk, tas kupriukas!
Merginos kartais šaukdavo kupriukui:
– Martynai, kada mane vesi?
Kupriukas su karčia šypsena visoms atsakydavo:
– Kad jau aš turiu mergužėlę...
– Kokią, kokią? – klausdavo.
Kupriukas parodydavo į savo smuikelį ir, priglaudęs jį prie smakro, imdavo čirpinti.
Dabar, grįždamas iš vestuvių, jis pavargo ir atsisėdo ant kupsto pailsėti. Dirstelėjo jis kažkaip į šoną ir nesuvokė: sapnuoja ar tikrai savo akimis regi nuostabų paveikslą! Viduryje klonio stovi aukštas, gražus rūmas. Prie rūmo privažiavę daugybė puikių karietų, ir vis naujos privažiuoja. Iš karietų lipa ponai ir ponios. Pro rūmų langus sklinda muzika. Kupriuką lyg būtų kas pažadinęs. Jis pašoko ir tarė sau:
– Rasi, ir mano muzika tiems ponams patiks? Eisiu nors po langais pačirpinti.
Prisiartinęs prie rūmų, kupriukas pabūgo. Jau norėjo ramiai sau pasprukti, kai ties juo atsirado graži ponia.
– Nepasibrangink, keleivi. Prašom mums pagroti, – tarė ji.
Taip pasakiusi, ji paėmė kupriuko ranką ir nuvedė į rūmus. Svetainė buvo tokia didelė, jog negalėjai matyti nei jos krašto, nei galo. Ant ilgų stalų buvo prikrauta brangiausių valgių, gėrimų ir vaisių. Ponių ir panelių buvo tokia daugybė ir tokios visos buvo gražios! Martyną atvedė prie užstalės, pasodino, skarute užrišo jam akis ir liepė groti. Kupriukas užtraukė suktinį. Rūmai sudundėjo. Neiškentė kupriukas ir niekam nepastebint mažumą nuo akių pakėlė skarutę ir pamatė šokant ne tik ponias ir ponus, bet ir tarnus. Šoko net stalai, o ant stalų susikibę šoko buteliai, šakutės, peiliai. Šoko dešros su kumpiais, ąsočiai su alaus ir vyno statinaitėmis, kėdės šoko su suolais.
„Velnių ir raganų puota!” pagalvojo Martynas, ir jam net baisu pasidarė, tačiau iš tos baimės dar smarkiau ėmė čirpinti. Jau jį visą išmušė prakaitas, rankos pailso, viena styga nutrūko, bet jis vis groja ir groja.
Suktiniui nusibodus, jis griebėsi klumpakojo, o kai užtraukė „Šermukšninį”, beveik visi strapaliotojai išvirto kas sau pasieniais. Martynas paliovė grojęs. Bet čia, nespėję buteliai grįžti į savo vietas, pasiliko asloje, o kumpiai su dešromis skubėdami susigrūdo tarp kėdžių, vienas suolas, kaip buvo šokiui pakėlęs kojas, taip jas ir paliko.
Prie kupriuko priėjo toji pati mergaitė ir, nurišusi nuo akių skarutę, sako:
– Ačiū, muzikante. Štai, tau atlyginimas: vieną iš jų gali pasiimti...
Ir ties kupriuku atitempė du maišus. Vienas maišas buvo su kaupu pripildytas aukso, o kitas tuščias. Kupriukas valandėlę pagalvojo, pasvarstė ir nusprendė: „Kas man iš tų turtų, kad aš su kupra. Verčiau imsiu tuščiąjį maišą, gal ten paslėptas koks burtas”. Nespėjo muzikantas tai pasakyti, kai prie jo atbrazdėjo koks dešimt raguotų ir įkišo jį į maišą.
Mušamas, slegiamas ir kočiojamas, Martynas tik savo smuikelį saugojo, kurį daugiau brangino, nei savo gyvybę. Kai jis atsipeikėjo, pasijuto sėdįs senoje vietoje, ant kupsto. Greta jo buvo ir smuikas, visas sveikutis. Saulė jau buvo seniai patekėjusi. Supratęs, jog tai buvo sapnas, Martynas pakilo eiti.
Tačiau vos koją pakėlė, tuoj pasijuto, sakytum, jam kas sparnus būtų prisegęs: lengva buvo. Nustebęs apsigrabaliojo, o kupros – kaip nebuvę. Martynas švilpaudamas pasileido per laukus. O jo ausyse skambėjo paukščių balsai, kurie, tartum vienu aidu, kartojo:
– Koks gražus jaunikaitis!
– Koks tiesus bernaitis!
Dabar Martynas buvo daug aukštesnis, tiesesnis, tikrai puikus jaunikaitis. Daugelis draugų ir kaimynų jo visai nepažino. Aplinkui pasklido naujiena apie negirdėta nematyta. Kas gyvas ėjo žiūrėti kupriuko, o gražiausios merginos, iki šiolei tik erzinusios Martyną, tirpte tirpo į jį bežiūrėdamos. Tik drąsiausios jį prašė:
– Martynėl, užeik sekmadienį pas mus!
– Martyn, šeštadienį pas mus!
Laimingas muzikantas tik galvą linkčiojo.
Apie tokį atsitikimą sužinojo ir dvaro ponas, didelis pagyra ir godžius. Liepė jis muzikantui viską papasakoti, kas atsitikę. Išklausęs muzikanto kalbos ir niekam nieko nesakęs, ponas nutarė ir pats laimę išbandyti.
Sugebėdamas šiaip taip čirpinti, dvaro ponas pasiėmė smuiką ir kitą naktį nusidangino į pelkę. Kai tik ponas atsisėdo ant to paties kupsto, kur neseniai Martynas sėdėjo, tuojau jo akys nušvito. Tartum burtų lazdelei mostelėjus, iš žemės iškilo puikus rūmas, o aplinkui tą rūmą šimtų šimtai puošniausių karietų. Iš tų karietų lipo ponai, ponios ir susikabinę po porą ėjo į rūmus. Ilgai negalėdamas nurimti, ponas pakilo ir drąsiai prisiartino prie pilies. Jam bederinant smuiko stygas ir besirengiant groti, prie jo priėjo mergaitė.
– Pakeleivi, gal pagrotum šį vakarą?
– Kodėl ne! – linksmai sutiko ponas.
Mergaitė įvedė poną į rūmus.
Kai ponas atsisėdo į kėdę ir kai jam užrišo akis, jis tuojau ėmė čirpinti mozūrą. Visa svetainė subildėjo, suliūliavo. Muzikantas neiškentė nepasižiūrėjęs ir, niekam nematant, nuo akių nusimaukė skarutės kraštelį. Čia jis išvydo šokant ne tik ponias ir ponus, bet ir tarnus. Šoko net stalai, o ant stalų susikabinusios šoko dešros, kumpiai. Šoko ąsočiai su alaus ir vyno statinaitėmis.
Jau poną visą išmušė prakaitas, rankos pailso, bet jis vis grojo ir grojo tą patį mozūrą.
Kai muzikantas baigė groti, prie jo kojų patiesė du maišus. Vienas maišas su kaupu buvo pripiltas aukso, o antras tuščias. Ponas nė valandėlės nesvarstęs, godulio suimtas, pašoko ir apkabino aukso maišą, šaukdamas:
– Šitą, šitą!
Nespėjo jis dar gerai nė nagų į auksą sukišti, kai prie jo prišoko koks dešimt raguotų, parbloškė dvarponį ant grindų, užvertė ponui sunkųjį maišą ant nugaros, o patys ant jo užsilipę pradėjo strakalioti ir trypti.
Nors sunkiai kęsdamas baisų skausmą, ponas širdyje džiaugėsi:
„Valandėlę pakentėsiu, bet kiek turtų aš turėsiu!”
Sutryptas, aplamdytas ponas apalpo, o kai atsigavo, pasijuto besėdįs ant to paties kupsto. Greta jo buvo padėtas ir smuikas. Saulė jau buvo patekėjusi. Negaišdamas ponas pašoko. Sakytum, ant nugaros jam būtų kas kalną užvertęs. Džiaugdamasis gavęs tiek aukso, ponas tik čiupt čiupt, – nusiims tą maišą... „E, kaip stipriai pririštas,” – dar pagalvojo, o kai gerai apsigrabaliojo, suprato ne aukso maišą, tik didžiausią kuprą gavęs.