Kukavo gegutė

Kukavo gegutė
Maironis

Pirmą kartą eilėraštis publikuotas 1895 m. „Pavasario balsuose“.

Kukavo gegutė, kukavo ilgai;
Jai atliepė girių jausmingi aidai
Paklausė našlaitė tada:
Kiek metų jai žemėje skirta vargų?
Kiek laiko ilgėsis Dangaus angelų?
Kiek verks be pastogės maža?

Triskart sukukavo gegutė margoji.
„Taip maža vargų suskaitei man, geroji!
Per daug gailestingos širdies!..
Bet kas pamokys įsirengt į kelionę?
Kaip Dievo pasveikinsiu aukštą malonę?
Kas maža našlaitę apšvies?

Trejybei pavesiu pirmuosius metus,
O kūdikiui Jėzui antrieji tebus!
O Tau, Motinėle, treti! Tu melstis
Į Dievą mane mokinai, Marija,
Tave taip aš myliu karštai!
Privesi prie Dievo pati.

„Garbė Jėzui Kristui!" ištarsiu priėjus;
Aukščiausias paglostęs šauks aukso dirbėjus
Ir lieps man prisegti sparnus.
Tada kaip kregždelė į dangų nuskrisiu,
O žemę lankydama, žmones mokysiu
Užjausti našlaičius mažus".