Kol laikas!

Kol laikas!
Lazdynų Pelėda

Išspausdinta „Viltyje“, 1911 m., Nr. 91

Vienas „starožitnikas“, nusiuntęs Krokuvon siuntinį senovės liekanų, verkia karčiomis ašaromis tų likčių, kurių dar nespėjo nei jis, nei jo tautiečiai nužvelgti, stropiai ligšiol žvejoją po Lietuvą ir po Žemaičius. Ir bailė paėmusi rūpestingą Krokuvos muziejaus globėją, kad tie likčiai nepatektų į barbariškąsias laukinių lietuvių rankas ir į jų muziejų.

Nurimkite, ponai starožitnikai iš „Kur. Wil.“ ir ponai tautiečiai, išmaitinti Lietuvos dirvos duona, atžindyti lietuvių žindyvių, prakutę Lietuvos lobiu, nes jūs tėvynę esate Pavyslyje padėję ir savo senobės paminklus - Krokuvoje ant Vavelio po baltojo erelio ženklu. Nurimkite, ponai, ir pasitenkinkite tuo, ką lig šiol esate pasigrobę ir iš mūsų išvežę. Jūsų metas praėjo! Dabar užleiskite mums, ne atėjūnams, bet tikriesiems Lietuvos vaikams, pasirūpinti mūsų nuosavybe, rinkti mūsų relikvijas, išvengusias jūsų žvitrių akių. Gudriai apspendėte visą mūsų žemę savo tinklais ir šaukiate „póki czas!“. Mes žinome, ką tai reiškia. Tai reiškia: kol lietuviai neturi dar susipratusių viekų tam darbui, grobkime, kas dar užsilikę, apsimetę ateities rūpesniu, - ir haida Krokuvon su deponatais ant Vavelio!

Kol laikas, kol dar šen ten kas užsiliko nuo „brolio lenko“ rankos, pasiskubinkime, lietuviai, rinkime senovės paminklus, rinkime ir lenkiškuosius, nes lenkiškieji dalykai lietuvio rankose tai belaisviai, už kuriuos tęviršt galima mainais išgauti savuosius belaisvius, visokiais laikais tenai išgabentus įvairių starožitnikų.

Kol laikas, mokykimės iš savo vakarių ir rytų kaimynų branginti mūsų senobines liekanas ne dėl jų piniginės vertės, bet todėl, kad tos liekanos tai mūsų garbingos, vargingos, laimingos ir prislėgtos praeities liudininkai.

Kol laikas, remkime savo mokslo įstaigas, padėkime kaip galėdami visiems, kurie imasi tai rinkti, lengvinkime jiems tą mūsų praeities darbą, amžių pelėsiais ir griuvėsiais užverstą.

Kol laikas!..

1911 m.