Kikineiso kalnas

Kikineiso kalnas
Adomas Mickevičius

Adomas Mickevičiaus, Krimo sonetai: lietuvių ir lenkų kalbom, Juozapo Zavadzkio sp., Vilniuje 1909.
Vertė Motiejus Gustaitis.

Mirza

Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko,
Tai marė. Paukštis-kalnas, perkūno nušautas,
Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,
Metė stiebines plunksnas plačiau negu skliautas,

Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.
Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas
Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.
Aure ugnies kasnykais plykstelėjo skriautas,

Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;
Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs joju;
Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų

Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,
Tai bus mano kaupokas, ir tu pabandysi;
Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.