Kiškelių krikštynos

Kiškelių krikštynos
Petras Cvirka
Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.


Atėjo šalta žiema. Naktys buvo grynos ir aiškios. Alkanas ir sušalęs vilkas valkiojosi po mišką. Dejavo ir kiti naminiai gyvuliai – kiaulė, asilas, katė, karvė ir šuo. Jie skundėsi, kad kvailai padarė, susipykę su savo šeimininku. Mat, įsimanė ir jie laisvi miškuose gyventi. Prasivalkiojo visą vasarą, o dabar, kad ir sugrįši, – iškarš šeimininkas kailį.

Trepsėdami sniege, asilas, kiaulė ir šuo nutarė ieškoti kokios nors užuvėjos, maisto kąsnelio.

Prie jų dar prisidėjo vilkas.

Gyvulius patraukė vidury girios spinksąs žiburys.

– Na, jūs žiūrėkit, ar tik ne kiškelis namus sau įsitaisė?

Apstojo gyvuliai ir žvėrys kiškio pilį. Pradėjo jie prašyti kiškelio, kad įleistų pasišildyti.

Tuojau pro langą senis kiškis iškišo savo pypkę ir sako:

– Prašom, mieli sveteliai!

Tuojau visi sušalę, sustyrę sulindo į vidų. Kiekvienas puolė sveikinti laimingosios kiškių poros, susilaukusios trijų naujų vaikučių. Kiekvienas gyrė vaikus. Kiaulė, katė ir šuo apstojo kiškio pačią:

– Mieloji šeimininkėle, o kuo pavaišinsi vargšus?

– Išvirsiu arbatos, turiu sūrio, kiaušinių. Iškepiau riebią vištą.

Tokia vakarienė vilkui nelabai patiko.

– Šimts pypkių, tokios krikštynos! – keikėsi ištižėlis vilkas.

O kiškio žmona tik nešė, krovė valgius ant stalo. Pirmieji susėdo kiaulė su asilu ir, ilgai nelaukę, kibo į vaišes. Nesnaudė ir kiti. Lapė nusitvėrė už riebios vištienos.

Vilkas tokių valgių tiek ėdęs, tiek neėdęs. Arbatos jis visai nenorėjo. Nesuprato jis tik, kaip gyvuliai tokius niekus gali valgyti. Prašo vilkas, kad jam duotų pasupti kiškio vaikučius, kol svečiai pavalgys. Giriasi mokąs gražių dainelių, pasakėlių.

– Vilke, ar našlys esi? – klausia jį kiškių senelis.

– Našlys, kiškeli, kaip gi!

– Na, tai gaila man tavęs. Gali supt vaikučius, tik negąsdink. Vilkas apsidžiaugė, atsisėdo prie kiškiukų lopšio ir ėmė tyliai jiems dainuoti:

A-a-a, mažieji kiškeliai,
Mėgstu skanią aš jūsų mėselę...
Gardžios būtų man jūsų kojelės,
Smagios krimsti tai jūsų auselės...

Kiškių senelis pasiklausęs ir sako:

– Senas esu, vilke, neprigirdžiu, bet, man rodos, tu gąsdini mano vaikučius.

– Ne, kiškeli, visai ne! Aš dainuoju, kad gražios jų kojelės, liesi jų kakleliai, akelės, kaip aukso spurgelės...

Senelis kiškis netrukus užsnūdo, o žvėrys ir gyvuliai, įsilinksminę, visai užmiršo vilką. Tik staiga kiškiukų motina paleido iš rankų ąsotį:

– Gelbėkit, gelbėkit! – sušuko ji.

Pamatė jie vilką, besprunkantį pro langą su kiškeliais. Šuo, metęs kaulą, dar spėjo vilkui įsikibti į uodegą.

Asilas atgręžė savo pasturgalį į vilką, pasišokėjo gerai, kad tvojo su paskutinėmis kanopomis plėšikui į pakaušį, tasai kūlvertomis išlėkė pro langą.

Išsitiesė sniege vilkas ir ilgai negalėjo supaisyti, kas su juo atsitiko. Ūžė ir cypė jo galvoje.

– Man rodos, kad aš danguje esu! – nusprendė vilkas.

Nuo to laiko vilko niekas nekviečia į svečius.