Kelkis ir bėk

Kelkis ir bėk

Lietuvių liaudies padavimas

Toksai ežeras ten toliau yra, Rimiečiu vadina. Už Žemaitkiemio ten buvo. Nabašnykas tėvas pasakojo, kad pirmiau ten naktigoniai jojo. Vienas arklius prisirišo, maišą su šiaudais pasidėjo ir užmigo. Tik girdi, kad jį kas kelia:

– Kelkis, – sako, – ir eik greičiau! Bėk iš čia! Ir kur toli bėk, nes, jei neklausysi, bus mirtis tau!

Ir jisai taip sapnuoja. Ir vėl – jis tik užmigo, akis sudėjo, ir vėl taip:

– Kelkis ir bėk!

Atsikėlė, pasiėmė maišą ir žiūri, kad rimuoja jautis: tik mū, mū, mū! Ir paskui jį ežeras eina. Tai dabar Rimiečiu vadina tą ežerą. Jis atėjo iš ten kur, iš Žemaitijos. Jautis ėjo pirma, o ežeras ėjo paskui tą jautį.