Katilas velnio, pinigai mano

Katilas velnio, pinigai mano

Lietuvių mitologinė sakmė

Gyveno du broliai. Ir abu vedę. Vyresnysis buvo bevaikis, labai turtingas, nes pasidalydamas jaunesnįjį apgavo – visai be nieko atidalijo. Tas buvo labai neturtingas.

Kaip tik susirgo vyresnysis brolis, tas turtuolis. Susirgo ir nežino, ką jam daryti, kaip tuos pinigus paslėpti. Reikia užkeikti. Nunešė katiliuką į daržinę, iškasė duobę, įstatė ir vėl parėjo. O tas jaunesnysis pastebėjo, kad brolis toks buvo silpnas, o dabar vaikšto. Nuėjo į tą daržinę ir pasislėpė už šiaudų. Pasislėpęs žiūri, kas toliau bus. Tas jo vyresnysis brolis atnešė pinigų, įpylė į katilą ir vėl išėjo. O tas jaunesnysis, už šiaudų sėdėdamas, neiškentė, nusiėmė rožančių nuo kaklo ir įmetė į tą katiliuką. Įmetė, o brolis atnešė dar pinigų, supylė ir sako – keikia jau tuos pinigus:

– Velne, velne, imk pinigus ir su katilu!

O brolis, už šiaudų sėdėdamas, sako:

– Katilas velnio, o pinigai mano!

Tas apsidairė, paklausė, apsižiūrėjo – niekur nieko nematyti. Iš kur tie žodžiai tokie pasigirdo? Ir vėl pakartojo:

– Velne, velne, imk pinigus ir su katilu!

Brolis ir vėl atsakė:

– Katilas velnio, pinigai mano!

Turtingasis brolis tiktai paklausė ir išėjo iš daržinės. Nuėjo į kambarį ant lovos ir miršta. O neturtingasis išsigandęs irgi parėjo ir atsigulė. Tiktai kažkas prilėkė kaip vėjas prie lango, pasisuko, pasisuko ir sako:

– Pasiimk pinigus, mums katilo reikia!

Tas išsigando, guli prie žmonos prisiglaudęs.

Palaukė, palaukė, antrą kartą ir vėl:

– Pasiimk pinigus, mums katilo reikia!

Tas ir vėl nepaklausė, nenuėjo pinigų paimt. Tiktai kad pašvilpino vėjas, kad davė per langą, stiklai tik žžžiiiirrrr – pinigai ir nubyrėjo jam į kambarį. O katilą nusinešė.

Čia riksmas pakilo – brolis miršta, brolis miršta! Greitai atsikėlė, nulėkė brolio aplankyti – jau brolis negyvas.

Matyt, jo sielą velniai, katilan pasodinę, nusinešė.