Katė su kačiukais

Katė su kačiukais

Lietuvių mitologinė sakmė

Ką vienas žmogus nakčiai jaujoj pastatydavo džiovint, – miežius, avižas ar ką kita, kai seniau kuldavo rankom, – tą rytą rasdavo iškulta.

Kartą užėjo pas tą ūkininką meškininkas su meška. Prašosi nakvot. Gal vietos nelabai buvo, ar kas, kad jam pasiūlė eit gulti jaujon. O gal jis pasisakė meškininkui, kad jaujoj kažkas kulia javus naktimis. Tas meškininkas įsakė kluone pririšt tris ožius: vieną prie kluono durų, kitą vidury kluono, o trečią prie jaujos. O pats meškininkas su meška ir ūkininkas nuėjo gult jaujon. Ūkininkas su meškininku atsigulė ant kažkokių plautų, o mešką pastatė už krosnies. Sugulė.

Tik ateina kūlėjai. Pasmaugė ir vieną ožį, ir antrą, ir trečią. Ir suėjo jaujon. Dar buvo žarijų krosny, atsinešė kas varliukų, kas gyvačiukų ir kepa ant žarijų. Kai iškepa, dar karšti valgyt, tai padeda ant krosnies ataušt. Kai padeda, tai meška paėmus ir suryja. Kai pabaigė kept, pažiūri – nėra nė vienos varlės. Žvalgosi žvalgosi, kad katė tupi. Tai ta katė ir surijo. Vienas velnias, nutvėręs nuodėgulį, kirto tai katei. Katė nusitvėrė šitą velnią ir duot mušt juo kitus velnius. Visus išdaužė, išvijo.

Nuo to laiko ten niekas nesivaideno.

Praėjo keleri metai. Kartą to ūkininko vaikas, kokių ketverių metų berniukas, žaidė prie namų. Tik eina koks žmogus pro šalį ir klausia:

– Ar tebėra pas jus ta katė?

Vaikas pamanė, kad apie katę klausia, ir sako:

– Tebėra, dar ir su kačiukais.

Tai jam tas žmogus sako:

– Pasakyk savo tėvui, kad paimtų pinigus. Kai kluono vartus darinėja, vartai vis kliūva. Jie kliūva už katilo ąsos. Mes daugiau pas jus neateisim.

Vaikas pasakė tėvui apie tuos pinigus. Tėvas nuėjo patikrint. Mato – tikrai, vartai kliūva už katilo ąsos. Ir pirma kliuvo, bet jie nežinojo, už ko kliūva.

Pinigus išsikasė, ir daugiau niekas nebesivaideno nei kluone, nei jaujoj.