Kaip toj pasakoj
| Kaip toj pasakoj Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Tėvynės Sarge“, 1925 m., Nr. 7 |
Gyvenimo vaizdelis
Pavasaris. Rodos, taip linksma visur; menkiausias gyvūnėlis bruzda, visur jaučiama viltis, atbudusio gyvenimo jėga.
Ginčienė taip pat dabuojasi savo darže; kasa ežias, daigsto daigus, bet nuliūdusios jos širdies ir pavasaris pralinksmint negali. Jau septinti metai, kai Jonukas žuvo, o jai, vargšei, rodosi, kad tai šiandien sugrobė, nė apsivilkti dorai neleido ir liepė važiuoti...
Kur? Kam? Kas pasakys? Ko paklaus motina, kur jos vaiką dėjo?
Nėra jai ko klausti, nebent to vėjo, kur po svietą laksto, šviesaus mėnulio, kur iš aukštybių į žemelę žiūri, paukštelių lakūnėlių, kuriems daržmonės neišgalvojo sienų ir nepriskyrė jų jokioms tautoms ir luomams.
Visų jų klausinėjo motina, bet niekas jai neatsakė, o sopanti širdis spėliote spėliojo, ir akys tarytum matyte matė...
Ot, baltų kaulelių krūvą kampe svetimoj šalyj lietus plauna, kaip niekam nereikalingo kokio galvažudžio ar piktadario...
Kiek ten tokių iš svetimos šalies atvarytų atklajūnų guli!.. Pamąstyti baisu...
O juk kiekviena motina gimdė, augino... Kiek tai vargo padėjo, kiek naktų nemiegojo, kol išaugino, išliūliavo, ir nepasidžiaugė: svetimi žmonės atėmė jai išaugintą, pasiėmė lyg savo!..
- O gal Jonuko niekad nebuvo? Gal tai sapnavosi?.. Ne, ne! Ot, prievarpstėlė jo padaryta, šit kultuvė, rankšluosčiui pakabinti kablys su lentynėle...
Taip kas vakaras darbą baigus galvoja Ginčienė, atsisėdus pas savo lauželį ant suolo. Sėdi ir rymo...
Saulužė leidžiasi, vakariniams poteriams garsėja varpas...
- Sveika Marija... - šnabžda senės lūpos.
Keliu, kurs beveik pro šalį laužo eina, važiuoja diližanas. Kad važiuoja - nedyvai, bet ko sustojo?
Miestiečiai, naujienų ištroškę, kas prie savo vartų bėga, kas ant tvoros pasilipa ir žiūri.
Būna visokių atsitikimų: kartais iš keleivių kas apserga, vieną sykį net numirėlį ištraukė, kartais kas nors iš Amerikos grįžta, taigi įdomauja svietas, kas nutiko.
Šį kartą nieko keisto: iš ratų iššoko jaunas vaikinas, gražiai apsitaisęs, su geltona valiza rankoj; švelniai nuėmęs skrybėlę, atsisveikino su bendrai keliavusiais ir pasuko tiesiai į Ginčienės kiemelį.
- Tegul bus pagarbintas! - tarė keleivis ir pas lipinę1 savo „valizą“ pastatęs pats ant lipinės prisėdo.
- Ant amžių amžinųjų, - atsakė nustebus Ginčienė.
- Pavargęs esu, nepykit, kad neprašomas prisėdau; norėčiau pas jus, motinėle, nakvynę gauti, ar bus galima?
- Oi ponaitėli! Pažiūrėkit, koks mūsų lauželis, glėby panešamas; neturiu aš nei tokios patalynės, nei tokios vietos, kaip tamstai nakvoti.
- Patilpsim kaip nors! O kas guli dabar ant to mūro pas pečių?
- Ant kokio mūro?
- Kur gulėjo jūsų Jonukas! - atsakė keleivis.
Ginčienė pašoko nuo suolo, rankas suplojo, keletą žingsnių pirmyn žengė ir vėl lyg suabejojus susilaikė vietoj.
- Ponaiti, sakyk, kas esi, kur eini, man knioštelėjo mintis, ar ne...
Ir ašaros užsmaugė jai kaklą, užsidengė akis rankomis.
- Neapsirinki, močiute, tai aš, - kalbėjo Jonukas, apkabindamas motiną, - norėjau žinoti, ar bepažinsi mane?..
- Kas tave gali pažinti? Ponaitis, tikras ponaitis!.. Sėskis, Jonuli, ant suolo, sėskis; sakyk, kame buvęs, kodėl laiško neparleidai?
- Negalėjau, močiute; oi, daug kalbėti, pirmiausia pasakysiu, kad įgijau šiokį tokį mokslą; kad tik sveiki būtume, o jau vargo nebebijome! Už poros mėnesių, matysi, močiute, kokią pastatysim trobą! Ir tavo rankos, močiute, pailsės nuo sunkių darbų, nebus tokios kietos, kaip dabar.
Ir sūnus glostė, bučiavo motinos rankas, o ji verkė, ir juokėsi, ir, pati savo akimis netikėdama, kartojo:
- Kaip toj pasakoj, kaip toj pasakoj!..
Tuo tarpu po vieną, po antrą prisirinko kiemelis kaimynių; kartu jos visos padėjo Ginčienei Jonuko verkti, dabar ir džiaugėsi kartu. Susimokė savo tarpe ir, naudodamos šiltu vakaru, pastatė lauke stalelį; kuri kaimynių padėjo sūrį, kuri sviesto lėkštelę, kuri medaus, o viena iš jų, amerikonė, išnešdino į daržą ir užkaitė virtuvą, kad „ponaitis“ nepasigestų arbatos.
Jonukas linksmas dėkojo kaimynėms už gerą širdį ir vaišino jas parvežtais saldainiais. Vienas kitas vyrų buvo jau betraukią iš kišenės pusbuteliuką, bet Jonukas tuoj perspėjo, sakydamas:
- Negeriu; nė ragauti dar aš jos neragavau; gana prisižiūrėjau, ką degtinė daro, ir užsižadėjau.
- Oi Jonuli, Jonuli, iš kur tokį protą įgavai? - kalbėjo neatsidžiaugdama motina.
- Rasit, jūsų maldos, močiute, pasiekė dievo sostą, ir šit sugrįžau sveikas ir linksmas.
- Ir atrodai kaip ponaitis, net baugu, - juokėsi Ginčienė.
- Na, jau ne, motule; visai nenorėčiau būti panašus į ponaitį ir nesu; žiūrėkit, koks esu išaugęs, stiprus, skaistus, jokio darbo nebijau; rask tamsta, močiute, tokį ponaitį!
Ir linksminosi visi, puotavo, kol mėnulis nusileido; pagaliau išsiskirstė linksmi, stebėdamiesi, kaip vienoj valandoj didžiausias nuliūdimas gali persimainyti į didžiausią džiaugsmą.
- Aš užsišnekau ir užmiršau, kad tu nuvargęs: bėgsiu patalą paklosiu, - tarė motina.
- Tai bus nakvynė! - juokėsi Jonukas, - tik, motute, niekur kitur neklok, kaip tik ant to mūro, ar gerai? - kalbėjo, laikydamas motinos ranką ir ją širdingai bučiuodamas.
- Gerai, gerai, tebūna ir pas pečių.
1925 m.
1Laiptus.