Kaip mėnulis žvaigždei lenkėsi
| Kaip mėnulis žvaigždei lenkėsi Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno ponas ir turėjo berną. Vieną naktį ponas sapnavo, kad mėnulis žvaigždei lenkėsi. Niekas negalėjo ponui išaiškinti sapno. „Kai grįš iš darbo bernas, aš jo paklausiu,” – tarė ponas.
Grįžo bernas, ir ponas papasakojo jam sapną. Išklausęs pono, bernas ir sako:
– Tai tu, poneli, kada nors man lenksies.
Ponas taip perpyko už tokius žodžius, kad, pagriebęs kirvį, sviedė jį visu smarkumu į berną. Kirvis nekliudė, į sieną įstrigo, o bernas išbėgo. Pasislėpęs tvarte, ten jis iškiurksėjo visą naktį. Rytą, melždama karves, sena pono darbininkė pradėjo aimanuoti:
– Vienas geras žmogus dvare buvo, ir tą išvijo.
Bernas viską girdėjo. Darbininkei aimanuojant, jis atsiliepė:
– Aš čia, nedejuok, senele. Ateis laikas, kada mėnulis žvaigždei lenksis!
Išgirdusi berną, darbininkė ir sako:
– Bėk, vaikeli, nepasilik čia nė valandėlės: tave užmuš ponas.
Išėjo bernas iš dvaro. Daug dienų keliavęs, pamatė žmogų, kuris prie abiejų kojų po medį prisirišęs bėgo. Jis ir klausia žmogų:
– Kodėl tu taip bėgi?
Tasai sako:
– Bėgu iš linksmybės, o kad ne per toli ir ne per greit nubėgčiau – prie kojų po medį prisirišau.
– Eikš, keliausime drauge! – sako bernas.
Žmogus paklausė. Keliauja jie drauge.
Valandą keliavę, pamatė vyrą, beržą graužiantį.
– O ką tu ten veiki? – paklausė abu.
– Mažumą išalkau, tai ir užkandžiauju.
– Eikš su mumis, geresnį valgį duosiu! – sako bernas.
Ir tas paklausė.
Toliau paėję, pamatė žmogų, prie ežero prigulusį, ir beregint to ežero vandenį senkant.
– O ką tu čia veiki? – paklausė visi trys.
– Mažumą ištroškau, tai ir girkšnoju. Šito ežero man nepakaks, teks dar kito ieškoti.
– Keliaukime drauge!
Paklausė ir tas.
Keliauja jie keturiese. Pakelėje dar priėmė į savo būrį vieną, kuris per šimtą mylių į uodą taikėsi šauti, antrą, kuris, prie žemės ausį pridėjęs, klausėsi augančios žolės traškėjimo, ir trečią, kuris į savo burną įkišęs laikė nykštį, mat, jam nykštį ištraukus, užeidavo šaltis ir speigai.
Taip jie visi patraukė keliu ir sustojo dideliame mieste, kuriame gyveno rūstus karalius. Neseniai karalius buvo paskelbęs, kad visiems svetimšaliams, kurie peržengs jo karalystės sienas, jis užduosiąs tris sunkius darbus. Tie, kurie neatliksią tų darbų, žūsią nuo karaliaus budelio rankos. Kai tik bernas su savo draugais įėjo į miestą, jį tuojau sučiupo karaliaus sargyba.
Nuvestas pas karalių, bernas pasakė, kad jis ir jo draugai sutinka atlikti tris sunkius darbus.
Pirmiausia karalius uždavė jiems su jo bėgikais eiti lenktynių. Išbėgo karaliaus bėgikai, greiti, kaip stirnos. Išbėgo ir tas, kuris buvo medžius prie kojų prisirišęs. Žmonės jį ir klausia, kam tie medžiai prie kojų.
– Taip man geriau! – atkirto bėgikas ir, kai pasileido bėgti, beregint karaliaus bėgikus toli užnugaryje paliko ir pirmas į skirtąją vietą atbėgo.
Antrąjį darbą karalius uždavė – pasakyti, kurią valandą rodo už šimto mylių esąs laikrodis. Bernas pasikvietė savo draugus ir gerai įmokė, ką reikia daryti. Vienas matė, antras girdėjo ir jam tylomis pakuždėjo. Bernas karaliui ir sako:
– Laikrodis rodo dešimt, o muša dvylika!
Tai buvo tiesa, nes karalius taip susitaręs buvo.
Trečiąjį darbą jam uždavė – per vieną naktį suvalgyti visą maistą, esantį pilyje.
Bernas pasiėmė tą beržų graužėją ir nusileido į pilies sandėlius.
Jiems įėjus, beržų graužėjas ir sako:
– Dabar skubėk, brolau, užkąsti, o kai aš pradėsiu – neliks nė kaulelio.
Taip jis ir padarė, net lėkštes prarijo.
Trys darbai buvo atlikti, bet rūstusis karalius gailėjosi juos paleisti ir nutarė dar ketvirtąjį darbą užduoti. Liepė per vieną naktį jiems visą sandėlį vyno išgerti.
Įėjo jie į požemius, užverstus šimtais geriausio vyno statinių. O tas, kurs ežerus išgerdavo, apsilaižęs ir sako:
– Atsigerk, kiek telpa, o kai aš pradėsiu – neliks nė lašelio.
Taip ir atsitiko: kai pradėjo gerti tasai ežerų sausintojas, tai dar nepakako: išbėgęs laukan, visą kūdrą su dumblais išmaukė.
Karalius vis nenorėjo jų paleisti. Daugiau darbų išgalvoti negalėdamas, nusprendė bernui ir jo draugams naujas pinkles įtaisyti. Nuviliojo juos į svetainę ir ten, užrakinęs, paliko. Jiems čia belaukiant, ėmė grindys šilti. O karalius po geležinėmis grindimis buvo ugnį pakūręs. Kai tik jie tai pajuto, tuojau vienas jų savo nykštį iš burnos ištraukė, ir pasidarė vėsu. Kitą rytą karalius, atėjęs pasižiūrėti, ar visi iškepė, tik pravėrė svetainės duris ir nušalo nosį.
Nieko nepešęs, rūstusis karalius mažumą suminkštėjo. Paklausė jis berną ir jo draugus, kokių dovanų jis norėtų iš jo. Bernas pasisakė norįs gauti karališkąją karietą ir ristus žirgus. Karalius liepė pakinkyti ristus žirgus į savo karietą.
Atsitiko taip, kad bernas važiavo per savo buvusio pono laukus, o ponas išėjo pasižiūrėti pravažiuojančios karaliaus karietos. Ir lenkėsi visi tarnai karietai, o už vis žemiausiai lenkėsi patsai ponas.
Bernas pažino poną ir, išlipęs iš karietos, tarė:
– Matai, poneli! Norėjai mane nugalabint, kad aš tau sapną teisingai išaiškinau, o dabar ir lenkiesi man.