Kaip durnius pas poną tarnavo
| Kaip durnius pas poną tarnavo |
|---|
| Lietuvių liaudies pasaka |
Kad kitąsyk buvo trys broliai: du kytru, viens durnas. Eina sykį visi trys vienu keliu, ir atvažiuoja turtingas ponas, kuris ties tais keliauninkais sustojo ir paklausė:
– Kur einate, vyrai?
– Einame svieto vandravot.
– Na, tai eikit viens pas mane už berną!
– Galėsiu eit, – atsakė pirmas iš trijų brolių.
– Gerai, – atsakė pons. – Ale aš turiu tokį bėrį, tai tą turėsi per dieną šert ir mėšlus valyt, o rytmetyje, kaip tik gaidys užgiedos, tai turėsi kelt ir malt dėl to bėrio miltus. O jeigu supyksi pas mane bebernaudamas, tai tau išrėšiu tris diržus iš nugaros.
– Na, gerai.
Ir parsivežė pons už berną vyriausį iš trijų brolių.
Na, tas vieną dieną šėrė tą bėrį ir mėšlus valė, rytmetyj, kaip tik gaidys užgiedojo, vis malė.
Vieną sykį pons atėjo į tvartą pažiūrėt. Pamatęs berną susiraukusį, paklausė:
– Ar nepyksti?
– Kur čia velnią nepyksi: nė dieną, nė naktį nerandu niekur pailsio.
Na, kad jis supyko, pons išrėžė jam tris diržus iš nugaros ir išvarė.
Vėl pons važiuoja ir sutiko ant kelio tuodu du broliu: vieną kytrą, kitą kvailą, ir pavadino tą kytrąjį už berną. Tas tuojaus ant to sutiko, lygiai ant tų pačių išlygų kaip ir pirmutinis, kad katras pirmiaus supyks, tam diržus tris galima bus išrėžt iš nugaros.
Ponas tą berną parsivežė ir uždavė jam darbą – bėrį besotį šert, mėšlus valyt ir bėriui miltus malt. Vieną dieną teip šėrė, antrą, trečią, ir vėl vienąsyk atėjo ponas į tvartą, kur šėrė, paklausė:
– O ką, mano berne, ar nepyksti?
– Ką čia nepyksi! Dirbk ir dirbk išvien. Nė išsimiegot negalima. Nė dieną, nė naktį neturiu pakajaus.
Na, kad bernas supyko, pons pagal suderėjimą išrėžė ir jam tris diržus iš nugaros ir išvarė tokį piktą berną šunmilčiaut.
Pons, tą išvaręs, vėl važiuoja keliu ir užtiko ant kelio tą durnąjį Joną, ir tą pavadino už berną. Ir vėl teip suderėjo abudu už to bėrio šėrimą: katras pirmiaus supyks, tam bus diržai iš nugaros išrėžti. Parsivežė tas ponas berną ir uždavė darbą: perdien bėrį šert ir mėšlus bėrio valyt, naktij, kaip tikt gaidys užgiedos, kelt ir grūdus malt dėl to bėrio šėrimo.
Tas durnius šėrė per dieną bėrį, vakare atsigulė, da nepaspėjo nė gerai užmigti – užgiedojo gaidys. Žiūri Jonas, kad kampe vietoj gaidžio tokia sena boba gieda. Jonas, paėmęs ekmenį, rėžė tai bobai į galvą – ta boba keveriokšt ir negyva! Jonas atsikėlė, per visą naktį malė ir rytmetij pradėjo bėrį besotį šert ir mėšlus valyt. Mato Jons, kad bus blogai, nuėjo, atsinešė kirvį, kuolą ir ant slenksčio tašo tą kuolą. Bėris žiūrėdams klausia:
– Ką tu čia, Jonai, darai?
– Matau, – sako, – kad jau n’apsidirbu su tavim, tai, nusitašęs kuolą, užkyliuosiu tave, tai man nereiks tave šert nė mėšlus valyt.
Bėris nuprunkštė ir paliovė ėdęs. Ant rytojaus Jonas guli igi dienai – nieks jam negieda. Dieną atėjo pons į tvartą ir paklausė:
– O ką, Jonai, ar nepyksti?
– Et, ką čia pyksi!..
Ale jis priėjęs pamatė, kad jau jo bėris neėda, ir Jons, darbo neturėdams, dyks buva. Kada Jons išėjo lauk, pons paklausė bėrio, kodėl jis neėda.
– O kaip ėsi, kad kuolą tašo ir nor mane užkalt, – atsakė bėris.
Vieną rytmetį klauso pons, kad Jons nemala, ir eina baust Joną, dėl ko jis nemala.
– O kad gaidys negieda, – atsakė Jons.
Pons nuėjo pažiūrėt gaidžio, žiūri – ta boba užvirtus kėpšo. Jons paklausė pono:
– Ar nepyksti?
– Ką čia pyksi!.. – atsakė pons.
Vieną sykį pons liepė į malūną tam Jonui su bėriu nuvažiuot, o tam bėriui pasakė, kad kaip tik sustos, kad tas bėris pastiptų. Kada Jons nuvažiavo, ėmė bėris ir pastipo. Jons išėmęs peilį ir galanda į peretką. Bėris, pakėlęs galvą, žiūri ir klausia:
– Ką darai, Jonai?
– Ogi peilį galandu: kad tu dabar pastipai, tai tave pjausiu.
Bėris, pamatęs, kad bus blogai, atsikėlė ir, no Jono kelis rimbus gavęs, važiavo namon. Kada parvažiavo, pons barasi ant bėrio, kad nepastipo.
– Aš buvau pastipęs, ale Jons peilį galando ir ketino mano skūrą lupt, tai aš, mirt bijodams, ir atgijau.
Vieną sykį pons paliepė Jonui vežimą sutaisyt, ir pons su ponia važiuot rengėsi. Jons, viską sutaisęs, arklius pakinkęs, pono dvarą uždegė ir pats palindęs po pasoste ir drauge važiavo. Pons, pamatęs dvarą degant, tarė sau:
– O, tai gerai, kad ir mano dvaras sudegs, ale ir tas prakeiktas Jonas sudegs. O, tai gerai tam Jonui.
Jons, galvą iš po pasostės iškišęs, klausė:
– Kokiam Jonui, ar man?
– Ar ir tu čia? – atsiliepė pons. – Na, tai ko tu čia guli, sėsk į vežimą!
– Gerai, – atsakė Jonas. – Ale gal pons pyksti?
– Ką čia labai pyksi, da nepykstu, – atsakė pons.
Joną pasodino už krašto, ir pons su ponia sutarė, kad kaip per vandenį važiuos, pastumt tą Joną, kad jis, iškritęs į vandenį, prigertų. Kada jau gerai toli nuvažiavo, abudu ponu gerai užsnūdo, Jons iš krašto vežimo į vidurį įsisėdo ir važiuoja. Pons snausdams pajuto, kad jau per vandenį važiuoja, – stūmė smarkiai būk tai ponią, šalia savęs sėdinčią, o toj vietoj ponios Jonas sėdėjo, ir tas Jonas da stuktelėjo ponią – pūkšt į vandenį ir priburbuliavo ta ponia.
Kada išvažiavo iš vandens, ir pons prašneko:
– Na, tai dabar tik jau tą bestiją Joną prapuldėm!
Jonas, šalia sėdėdams, atsiliepė:
– Kokį Joną? Kas Jonui?
Pons, pajutęs, kad jau nėr pačios, net užkeikė ant Jono. Šits paklausė:
– O ką, pons jau gal pyksti?
– Ką jau čia velnią nepyksi: mano motiną užmušei, bėriui ėst užgynei, namus sudeginai, pačią dabar prigirdžiau dėl tavęs – tikras velnias esi, ir jau baisiai ant tavęs pykstu!
Jons, išgirdęs, kad jau pons supyko, parsimetęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros ir, paleidęs poną, nuėjo savo keliais, iš kur buvo atėjęs.