Kaip baudžiauninkas Stepas poną Fricą gydė

Kaip baudžiauninkas Stepas poną Fricą gydė
Petras Cvirka
Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.


Senovės laikais gyveno toks Fricas, piktas ir sauvalis ponas. Turgaus dienomis jis atsistodavo prie kelio ir, pamatęs kaimietį, vedantį jautį ar arklį parduoti, sustabdęs klausdavo:

– Ei, Jurgi, gal parduodi tą katę?

Fricas visus baudžiauninkus vadindavo Jurgiais, o jų žmonas – Magdėmis, o jų jaučius, arklius – katėmis ar žiurkėmis. Žmonės bijojo pono ir savo gyvulį atiduodavo jam už tiek, kiek jis pasiūlydavo.

Kartą atsirado toks žmogus, kuris pasirodė gudresnis ir už patį Fricą. To žmogaus vardas buvo Stepas. Vieną dieną veda į turgų Stepas parduoti jautį.

– Ei, Jurgi, parduok man tą katiną! – sako Fricas, iššokęs ant vieškelio.

– O kodėl ne, – sako Stepas. – Pirkite.

Fricas tuojau iškrapštė surūdijusį dvylekį ir nori jau vestis sau jautį, tik Stepas ėmė maldauti, kad jam ponas pridėtų nors jaučio uodegą.

Fricas leido nusipiauti žmogui jaučio uodegą. Grįžęs namo, Stepas pakišo uodegą po balkiu.

Rudenį Stepas veda parduoti savo arklį. Tik, kur buvęs, kur nebuvęs, strykt ant kelio, iššoko Fricas ir sako:

– Na, Jurgi, pardavei man katiną, parduok ir savo žiurkę.

– Ką gi darysi! Jeigu parduot, tai geriau parduot savam ponui, – sako kaimietis.

Fricas iškrapštė keletą sudilusių variokų ir, sviedęs juos žmogui, nori jau sėsti ant arklio. Žmogus ėmė maldauti, kad ponas pridėtų jam nors kuino uodegą. Fricas leido jam nusipiauti arklio uodegą. Grįžęs namo, Stepas pakišo uodegą po sija.

Atėjus žiemai, surietė bėdos Stepą. Prikirto jis beržo šakų, susikrovė jas į roges ir, pats save pasikinkęs, vežė parduoti į miestą. Ir šį kartą Fricas tik krypt, brūkšt – ir jau ant kelio.

– O kur, Jurgi, tuos šiaudus tempi? Gal man parduotum? Turėsiu kuo tvartus pakreikti, – sako ponas.

Ką darys žmogus – pardavė gražias šakas vietoj šiaudų.

Po kurio laiko sunkiai susirgo Fricas. Daugybė daktarų važinėjo į dvarą, tačiau ligoniui nepadėjo. Išgirdęs tai, Stepas prisiklijavo juodą barzdą, pasiskolino iš kaimynų gražiausią arklį ir, sėdęs raitas, su ryšulėliu po pažastimi, atvyko į dvarą. Pasivadinęs daktaru iš tolimos šalies, jis įžengė į Frico namus. Apžiūrėjęs ligonio liežuvį, pavartęs jo akis, paspaudęs gerklę, liepė iškūrenti pirtį. Kai pirtis buvo iškūrenta, daktaras įsakė pernešti ten ligonį.

Pasilikęs vienas su ponu, Stepas jį nurengė, paguldė ant lentos, paskui, išsitraukęs kažką iš ryšulio ir pakišęs jį Fricui po nosimi, paklausė:

– Ar pažįsti, kas čia?

– Jaučio uodega, – atsakė Fricas.

– Tai gal atsimeni tą katiną su jaučio uodega? – klausia Stepas ir ima tąja uodega šutinti poną. Fricas pradėjo šaukti:

– Atsimenu, atsimenu!

– Kitą kartą atskirsi nusususį katiną nuo jaučio ir žinosi, kad tave pėrė ne Jurgis, o Stepas, – pasakė žmogus ir spruko iš pirties.

Iš apmaudo ir gėdos Fricas nedrįso namiškiams prisipažinti, kas su juo atsitiko.

Praėjus kelioms dienoms, Stepas prisiklijavo rudą barzdą, užsidėjo mėlynus akinius, apsirengė dar keistesniais drabužiais ir ateina į dvarą.

Apsimetęs nesuprantąs kitaip, kaip tik turkiškai, ir ženklais parodęs esąs daktaras iš tos šalies, jis įžengė į ligonio kambarį. Apžiūrėjęs Fricą iš visų šonų, pavartęs jo liežuvį, pabadęs nykščiu gomurį, daktaras įsakė ligoniui nusirengti ir išsitiesti ant grindų. Kai tik Fricas taip padarė, Stepas ištraukė kažką iš po skverno, pakišo Fricui po nosimi ir klausia:

– Ar žinai, kas čia?

– Arklio uodega, – atsakė ponas.

– Tai gal atsimeni ir tą žiurkę su arklio uodega? – paklausė Stepas ir, nelaukęs pono atsakymo, pradėjo jo nugarą šutinti, su uodega visus jo šonus gydyti. Ponas ėmė šaukti:

– Atsimenu, atsimenu!

– Na, tai kitą kartą atskirsi arklį nuo žiurkės ir žinosi, kad niekas arklio neparduoda už surūdijusį dvylekį, – tarė žmogus ir, palikęs besispardantį Fricą, spruko pro duris.

Ponas daugiau nė iš tolo neprisileido kitokių daktarų, kaip tik moteris.

Vieną dieną Stepas apsirengė čigonišku sijonu, užsimetė ant galvos skarą, į ausis įsivėrė auskarus, ir ateina į dvarą. Tuojau čigonę įleido į Frico kambarius. Pažiūrėjusi į ligonio akis, pažvelgusi į jo rankos delną, sumurmėjusi keletą nesuprantamų žodžių, čigonė jam liepė keltis iš lovos ir sekti paskui. Fricas vargais negalais atsikėlė ir nusekė paskui burtininkę. Įėjus į krūmus, čigonė valandėlei ligonį paliko vieną. Netrukus ji grįžo su dideliu vėzdu. Pakišusi Fricui vėzdą, paklausė:

– Ar žinai, koks čia medis?

– Beržas, – atsakė Fricas.

– Tai gal atsimeni tas beržų šakas, pavirtusias į šiaudus? – paklausė Stepas ir ėmė tuojau vėzdu vokietį skalbti, jo kailį lyginti.

– Atsimenu, atsimenu! – šaukė Fricas, net giria vaitojo.

– Iki šiol buvai tik dviejų klasių, o dabar ir trečią baigei... Tokį mokslą gavęs, jau gal atskirsi medį nuo šiaudų ir kitąkart žinosi, kad niekas beržais tvartų nekreikia! – pasakė Stepas ir, palikęs paikąjį vokietį, nuėjo savais keliais.

Mėnesį pasirgęs, ponas atsikėlė visiškai sveikas. Ir daugiau Fricas nepirkinėjo iš žmonių galvijų.