Kaip asilas teisėju pasidarė
| Kaip asilas teisėju pasidarė Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Išgirdo asilas, kad yra tokia Hitlerio šalis, kur pats jos valdovas gyvulius globoja, vietoj asilų ir arklių ant žmonių joja, sužinojo ilgaausis, kad ten geras keturkojams gyvenimas, ir keliauja.
Sutinka asilą senas arklys ir klausia:
– Asile, brolau, kur eini?
Papasakojo asilas, ką žinojęs, apie Hitlerio šalį, patiko tai arkliui, eis ir jis. Keliauja dviese. Susitinka ožką. Žilabarzdė klausia:
– Kaimynai, kur drožiate? Iš veidų matau, kad geras naujienas nešate?
Papasakojo šiedu, kur einą, ką apie Hitlerio šalį žiną. Patiko ožkai jų kalbos, įsigeidė striukuodegė pasaulio pamatyti, kituose kraštuose laimės išbandyti, prašosi ir ji į draugę. Keliauja trise. Eidami susitinka šunį.
– Broliai keturkojai, kur taip sparčiai žengiate, kad net kelias dulka? – klausia rudis.
Papasakojo broliui, kur einą. Įkrito šuns širdin jų karštos kalbos, įsiprašė ir jis į kompaniją.
Traukia keturiese. Pastrykt ant kelio iš griovio katinas rainasis:
– Asile, išminties veidrodi, kur tokį būrį vedi? Ar tik ne vestuves keli?
Ilgai negaišdamas, asilas katinui išaiškino, kur jie keliaują, ką apie nuostabią šalį žiną. Nepasilieka ir katinas medžiotojas. Keliauja penkiese.
Kur buvus, kur nebuvus – muselė skrenda. Atsitūpė ant asilo ausies ir plonu balseliu klausia:
– Sakykite, ar ne į vaišes drožiate, o gal medų kopinėti skubate? Leistumėte ir man nors lašelyty savo snapą pavilgyti.
Papasakojo gyvuliai, kad ne apie medų jie galvoja, į tokią šalį traukią, kur pats valdovas visus gyvulius globoja.
Įsiprašė ir sparnuotoji, kad ją priimtų į draugę.
Keliavę daug dienų, suniurę ir išvargę, keleiviai pasiekė Hitlerio valdomą kraštą. Sustojo kryžkelėje ir padarė įžadus, kad lygiai po metų šioje vietoje, gyvi ar mirę, susitiksią.
Asilas pasuko vienu keliu, arklys – kitu, o ožka – trečiu, šuo su katinu patraukė į artimiausią sodybą, o musė, užuodusi sriubos kvapą, nusileido ant vieno pietaujančio stalo.
Praslinkus metams, pirmas į sutartąją vietą atėjo šuo, visai sulysęs, pusiau luptas, pusiau skustas. Trečias, vos kojas vilkdamas, galvą nuleidęs, striuka uodega šmėžuodamas, atėjo arklys. Ketvirta atėjo ožka, tačiau ji ir į ožką nebuvo panaši – be ragų, be barzdos. Musė atskrido tokia nučiulpta, kad ją ir muse buvo sunku pavadinti. Vėliausiai atsirado asilas. Tik ilgaausis vienas teatrodė gerą gyvenimą turėjęs: nutukęs, įsiganęs atėjo.
Pirmas savo pasakojimą pradėjo arklys:
– Broliai! Per visus tuos metus aš tiek temačiau, kad neėdęs buvau: ne šienu, o kažkokiais balų maurais mane šėrė. Avižų gavau tik kartą, bet ir tos pasirodė žvyru atmieštos, net dantis sudilinau. Pasagas geležines man tuojau nulupo ir medines prikalė. Kas savaitę man uodegą trumpino, kirpo, kol iki pat stuburo nukirpo.
– Mažai tu matei, menkai tepatyrei! – pertraukė arklį katinas. – Aš šimtus sandėlių išlandžiojau, tūkstančius mėsos krautuvių aplankiau ir tokius stebuklus mačiau, kad ir nepatikėsi. Dešros jų – vienas gudrumėlis: pripučia į žarną oro, šiek tiek pipirų, svogūnų – še tau ir valgyk. Neėdęs, nemitęs, Bremų mieste ėmė peles gaudyti. Paskum sužinojau, kad pelės visos surašytos ir į valdžios raštus įtrauktos. Sugausi nors vieną, suėsi – metus kalėjime sėdėsi.
Giliai atsidususi, atsiliepė ir ožka:
– Me-ke-ke! Ne geresnio gyvenimo ir aš susilaukiau. Kur tik buvau, kur tik ėjau, vis mane milžo ir milžo. Po kaklu man raštą pakabino, kad kas mielą dieną turiu tris kartus duoti šiltą pieną. Kas savaitę mano vilnas kirpo, barzdą visai nukirpo. Ragus nupiovė ir dar į veidą spiovė. O skanios žolelės beveik neragavau, niekur jos ir nemačiau. Kur tik buvusi kokia pieva, ten kareiviai žingsniuoja, paskutinį lapelį, dobilėlį trypia, net žemė cypia.
Atsiliepė šuo, pusiau luptas, pusiau skustas:
– Tegu ją bala, tą Hitlerio šalį! Vos gyvas kinkas išnešiau. Šimtus šeimininkų pakeičiau, niekur nė kaulelio palaižyti negavau. Visus kaulus ten į miltus mala, iš tų miltų lesalą daro, tuo lesalu paukščius peni, o paukščius vokietukai ėda, vokietukus prie patrankų stato. Buvau sykį duonos gabalėlį nusitvėręs, bet ir duona ten iš medžio piuvenų kepta, ne sviestu, ne taukais, o dilgėlių marmeladu tepta. Prarijus ją, man gerklėje atsistojo, dar ir dabar kėkso. Liubeko mieste, kam be paso vaikščioju, kam ausų ir dantų mokesčio nemoku, kam ne į tą šoną uodegą vizginu, – uždėjo man pabaudą. Pačiupę galiausiai, pradėjo mane skusti, paskui odą lupti. Kai išgirdau, kad iš mano odos būbną darys, – vos gyvas pasprukau. Kai geriems žmonėms pasiskundžiau, jie man pasakė: „Na, gyvulius mūsų valdovas vis dar globoja, bet matytumei, kaip ant žmonių jis joja!..“ Tačiau aš jau ir žiūrėti nenorėjau.
Musė vos girdimu balsu atsiliepė:
– Būdavo, savo krašte įkrisi kur į dubenį, tave ims ir, pasėmę su visu viralu, į kampą drėbs, kad paskum prisilaižysi, prisiėsi, dar kaimynus į vaišes pakviesi. O kai tik į šitą kraštą atvykau, netyčia į vieno sukčiaus viralą įkritau, tai mane paėmė, visą nučiulpė, nulaižė ir tik tuomet laukan išmetė. Taip nulaižė, vos gyva likau ir su tuščiu pilvu čia atskridau.
– O aš, – išdidžiai prabilo asilas, – negaliu šiuo kraštu skųstis. Ištyrę, kad esu geros veislės, gryno kraujo, Hitlerio daktarai mane tuoj į garbės popierius įrašė, bilietą su nuosavu paveikslu davė ir Bruderšnapso miesto teisėju paskyrė: darbas nesunkus, galvoti ir protauti netenka, tik „heil” suriksi, kanopa per dieną keliolika apspardai, dantis išdaužai...
Arklys, šuo, katinas, ožka ir musė, atsisveikinę su asilu, Bruderšnapso miesto teisėju, taip spruko iš Hitlerio šalies, net kelias dulkėjo.