Kadu Vilniuj lėtuvinykų kalbas žūta?

Kadu Vilniuj lėtuvinykų kalbas žūta? (Atminimai)
Algirdas Vilčinskas

Išspausdinta laikraštyje Viltis / redaktorius-leidėjas Antanas Smetona. - 1907-1915, 1991-1994 - 1908-spal.22

Šito straipsnio autorius, žinomas mokslo vyras, kurio raštą senovės Vilniaus gyventojų tarme, nedaug tetaisydami, kaipo dokumentą, čionais dedame, yra Lietuvių Mokslo Draugijos narys-korespondentas. Jo mokslo raštai buvo daugiausia įvairiose svetimose kalbose apskelbti. Rusų kalba, neminint įvairiuose laikraščiuose išspausdintų jo raštų, galime paminėti šiuos veikalus: „Древнѣйшія каменныя орудія въ Европѣ“ (С-Петербургъ, 1890), „Древнѣйшее племя Неандерское въ Европѣ“ (1891), „О происхождениіи письма“ (1892), „Начало Руси по сказаніямъ современниковъ и курганамъ“ (1892), „Очеркъ древнѣйшей културы русскихъ областей (1898), „Начало и центры Европейской культуры“ (1899), „История руси по сказаніямъ современниковъ, документамъ и памятникамъ“ (839-1078) (Вильна 1908), ir k. P. Vilčinskas yra vienas iš geriausiųjų lietuvių istorijos žinovų, ypač Lietuvos archyvui lietuviškai jis yra rašęs „Lietuvių Laikraštyje“, kuriame buvo jo straipsnis apie senovės Lietuvos pinigus, ir k.

Red.

Jau nebežinau gerei, ar lietuvių leikraščios būva statytas klausimas apė išnykimą lėtuvių kalbas Vilniuj, ar ne, teipaja apė leikū, kadu tas kalbas Lėtuvas sastapilėj ir dvaruos pražūta. Todėl tegul bus leista ir man, vienam iš senabės Lėtuvas istorijas, ypač Vilniaus miestą istorijas žinavų, prisidėti prie paaiškinima šita teip svarbaus lėtuviam klausima. Pirmučiause, man radas, šitam dalykai bus tinkami mana senesniųjų leikų atsiminimei, na kurių aš ir pradedu.

Gimiau kava 20 d, 1838 metos Jesanių dvari (Jassany), Vilkamergės paviety. Pirmas žadis, kuri ištarytė galėjau, būva lėtuviškas, ba tėvas ir matyna, šeimyna, darbnykai, kumpinykei - visi lėtaviškei kalbėįa. Dvari, kiemi ir miestely būva tik keli žmanės, kurie linkiškei makėja. Ašei dar linkiškū kalbū suprastė galėjau, vis delta lyg septintų metų nekalbėjau. Mūsų miestely un kumpa gyvena vienas senelis; septintuos mėtos pradėjau un ji vaiksčiotė ir makytės skeitytė. Na tas dienas pradėjau linkiškai kalbėtė. Rudenį aštuotuos mėtos mani nuvežė Vilniun. Mana tėvas, Pruncisius Vilčinskas, nar turtingas būva, išleizdamas, mani gerei neapvilka, neapiavė, neaprėdė. Keliu važiuojunt, sušalau ir pradėjau verktė. Kurmanas liepė bėgtė; bėgdamas sušilau, atsisėdys ir vėl sušalau, ir vėl bėgau. Teip važevau 15 mylių. Atvaževys Vilniun, kastėjau. Dėdė mana Janas Kazys, kuris bouva pabeigys Vilniaus universitetū, buva daktaru, ale manys negydė; negydė ir bralis; paskui atvaževa tėvas, girdėja, kad sūnus kasti, ir teipaja negydė, - visi tiktei juokės, kad mažutis kasti. Viensa tarnas išvirė lukreciių ir putinų, girdė mani, tik nieką ne padarė. Visū žiemū kastėjau, sapėja krūtiny ir plaučius. Nebedaug belika kvapa. Pavasery serguntis ir silpnas parvaževau nama. Jesanys būva sadas - 10 margų. Pa sadų vaikščiodamas, valgiau abalius. Daržas būva didelis. Ti auga agurkei, ti raviau rapes. Miški riešutavau, uogavau ir grybus rinkau. Prūdi maudžiaus ir žuvis gaudžiau. Žiemū dirbau žabungus ir tratelius ir paukštes gaudžiau. Strielbū turėjau, tik medžiotė nemėgau. Šiteip gyvindamas trejus metus, pasteisiau.

Paskui man vėl nuvežė Vilniun. 1850 metos instajau gimnasijon. Tamet studintai, kurių daugiause dvarponei būva, terp savi lėtuviškai ir lenkiškai kalbėja. Makslas buva gudiškas. Ašei gyvenau pirma Romera namuos, un Savičia ulyčias; paskui perzgabenau un susidūrima Didėjas ir Subačiaus, kur būva dėdės Jana Kazia Vilčinską magazinas. Mana dėdė turėja tarnus iš Jesanių ir namėja lėtuviškei kalbėja. Tamet visuos namuos, un visų ulyčių ir takų, visi tarnai, darbinykei, amatnykei, sargai lėtuviškei kalbėja. Untakalnios, Šnipiškios, Kalvarjaj, Verkios, Nernenčini, Trinapaly ir visas Vilniaus apylinkės gyvintojei tamet lėtuviškei kalbėja, ba kiteip nemakėja. Ūkinykai, atveždami Vilniun grūdus, malkas, linus, kiaules, lėtuviškai skaitė: skatikas, aukanas, artelis, rautas (rubel), muštinis. Kramos su žydais lėtuviškai jie susikalbėdavo. Iš Vilniaus ėja Palackan vieškelis, kitas ėja Ašmenan, Lydan, trečias Vilkamergėn, ketvirtas Švinčianys. Šiteis, keleis aš važinėjau. Kalvarjū, Trinapalj, Verkius, Taujėnus mat tunkei lunkytė atsitika; ti visur bajarei, ūkinykei, amatnykei lėtuviškai kalbėja. Jaunas dienas Ažažeriuos (Nowoaleksandrowsk) aš tunkei jadinėjau; dukart buvau Švinčianys, buvau Kauni: visur gyveni lėtuvinykei ir lėtuviškai kalbėja. Un Trakus ir Lydū nedaug tevaževau; pakelėm lėtuviškei kalbėja. Apie Ašmenū, Krėvū, Alšanis, Graužiškius, Mednykus dar lėtuviškei šnekėja. Tik Rudaminas kalba buva sudarkyta ir jū vargu būva suprastė. Pusy metū gyvenau Panevėžy ir su žmanėm apylinkėj lėtuviškai kalbėjau; jų kalba būva grynesnė; jie savū kalbū mylėja, svetimų žadžių nekintė.

Gimnazijon instajys, maskauckei nemakėjau, vargu būva saprastė, kū makytajas sakė; studintų buva 52, ašei buvau paskutinis; ažtat manys un Kalėdų nevežė nama. Atlikys Vilniuj, perskeičiau visa, kas būva ažduota, išmakau visa, kas buva pereita. Dvi guvernantkas kasdėn ateidava; makė mani prancuskei ir vakiškei kalbėtė. Na Naujų Metų jau buvau pirmas. Gimnazijū pabaigiau 1857 mėtos. Tamet Vilniaus miesti lėtuviška kalba skumbėja. Žydai gyvena tiktei un 7 ulyčių. Maskauckai kalbėja saldatai ir atajūnei (urėdai). Didžiapačiai (didžponiai) linkiškei kalbėja, bet ir lėtuviškai jie makėja ir savi lėtuvjeis skaitė. Pamakslū lėtuviškai sakė bašnyčias: Šv. Petra, Rapala, Baltraus, Bernardinų, Augustijanų, Basakų Pranciškanų, Visų Švintųju; tik katedraj ir bažnyčias: šv. Jana, šv. Dvasias, Misijannarių pamaksius kunigei linkiškei sakė.

Vilnius buva kaip žinam, 1320 metos aždėtas. Lietuvos kunigas Gediminas un krašta Vilnės,un augšta kalna pastatė pilį; pakalnėj, kur buvo Švintaragis, klani, pastatė Krivių pilį. Pats kunigas, ja bajarei, kareivei, ūkininkei, žinama, lėtuviškei kalbėja. Daugal lėtuvinykų iš visą kraštų Vilniun persigabena. Sava kalbū jie sūnam palika. Vilenčikei na tų metą net lyg 1863 m. lėtuviškei kaibėja. Tū kalbū aš atamenu - tai būva kalba Augštatės; Vilniuj, ŠvinČianys, Ažažeriuos, Viikamergėj, Panevėžy, Kauni, Trakuos, Lydaj vienalamiška Augštatės kalba skumbėja. 1863 m. Lėtuva paskėlė. Jauniem berneliam reikė žirgan sėsties ir karelėn jatė. Kiti strielbas pajėmy išėja ir nebesugryža; tie, kurie lika, būva ažušauti, pakarti, kiti pusryčios (rytuosna) išvežti. Būva ažginta lėtuviškei kalbėtė, būva ažudrausta lėtuviškas knygas spaustė. Keletas metą praėja ir Vilniaus Augštatės kalba prasmega.

Yra knygas, kur būva surašyti bajarei ir būva paradyta, kuris bajaras, kiek žirgų turi išvestė karėn. Vieni bajarei daugal žemės turėja, statė namus, leikė šeimynū, turėjo darbinykus. Jų žmanės darbū dirba, dakly davė ir buvo tarnei (čeliad nevolnaja); atajūnai (čeliad volnaja) neilgai gyvindava. Kiti bajarei turėja tik žemy. Būva ir takių bajarų, kurie neturėjo nei dirvas, nei šeimynas - tie sumdės kūsnelį žemės iš turtingųjų bajarų ir ažtat, pakal gyvena, jadinėja karėn. Taks bajaras visamet būva liuosas. Kei krikštū bajarei prijėmė, tei vieni iš sava varda pasdarė prabikščiū (pravardę): Narbutas, Mantvydas, Aitvydas, Manginas, Dižiulis, e vardus naujus priėmė: Juozas, Stepanas, Kasys, Petras ir k. Kiti vardus gava: Baltrus, Vaitkus, Teadaras, Tamašius, Aleksys ir vadinasi: Bartoss, Witko, Chodko, Choma, Olechno, Tyszko. Jų veikei jau vadinas: Bartoszewiscz, Wojtkiewicz, Chodkiewicz, Chominski, Olechnowicz, Tyszkiewicz. Daugai bajarų, kurie gava krikščianiškū vardū ir turėja žemy, dvaro ar kiemą: Daugeilius, Musnykus, Vindygaly, Rudaminū, - pradėja vadintės: Dowgiallo, Musnicki, Vendziagalski, Rudomina. Buva dar takią bajarų: Šunelis, Žvirblis, Kiškis, Jauniškis, Bitinas; tė pradėja vadinties: Szuniewicz, Wroblewski, Kieszkowski, Jawnicki, ir t. t. Ir dabar mum regis, kad šitakė bajarai, tei visi linkei būva.

Terp tą bajarų buva XVIII amžiuj Untanas Vilčinskas, rotmistras ir češnikas, kuris pirki Jesanis Vilkamergės paviety. Jis palika tris sūnus. Zigmantas pajėmė Neimeikščius, pastatė Jesanys bažnyčiū ir Vilniuj turėja sava namus un Subačiaus ulyčias. Tadaušas karėn išjaja, Kazys būva kunigu. Zigmantas palika 3 sūnus. Prancisius (1796 - 1859) pusy miška iškirta ir Jesanys miestely pasistatė. Liudvikas 1831 m. karėn išjaja. Janas Kazys (1806 - 1886) Vilniūje ažgyvena ir išleidė „Album Wilenskie“. Prancisiaus sūnus dabar esam dujei: ašei ir Janas Kazys. 1863 mėtos jaunybė (jaunimas) išėja ir išjaja. Ašei teipaju prisisegiau kardely. Trejes muštynes (prie Ginatinam, arti Raguvos ir Lėną giriaj); nar kulkas tirštai skraidė, ne viena manys nekludė. Ketvirtaj muštynėj visū mana iš lėtuvinykų sudėtū plutonū paguldė, kareivai puola, pravadnykas ir abu vyresniejė buva ažmušti, trys žirgei, dvejetas arklių ir du tarnai būva ažmušti. Ašei pašautas pusy dienas paslikas netol na Maniškanų gulėjau. Buvau paimtas. Su manim da buva pakeltas vienas kareivis, kuris labei veivaja, tik jau nebedaug gyvena. Aš buvau išvežtas pusryčios, ažuvežtas bjauriaun šalin (Irkutska gubernijon). Tynei daugal nukintėjau didelių vargų: jaunas dienas ažniek nuvėją. 10 metų drūtu slėgu primygtas, badū kinčiau. 1887 mėtos važiuodamas par Vilnių, neberadau nei giminių nei pažystamų; nebeskumbėja un takų ir ulyčių senybinė Augštatės kalba; neivienuos namuos nebegirdėjau žmanių lėtuviškei kalbančių. Kurie anamet Vilniuj lėtuviškei kalbėja, dabar visi kapuos guli. Mūsų namus, kur mana senelis ir tėvas gyvena, svetimi žmanės ažujėmė: „Vilniaus Albumas“ mana dėdės teka tiem, kurie mūsų pavardės nenešioja.

Dabar Vilnioj lėtuviška kalba atgyja. Lėtuviškei kalba šviesiejė atajūnai ir pakelingi; tik kalba nebe Augštatės. Jas jaunikei ir jūs jaunelės, kurie šitū raštū skeitysta, tei žinakit, kad skeitat paminklū. Šitaip kalbėja mūsų bačei, šitaip kalbėjam ir mes patys (1320 -1863). Šindėi aš Vilniuj esmu paskutinis augštietis, kuris senybiniam Vilniuj lėtuviškei kalbėjau; aš esmu paskutinis Lėtuvas kareivis, kuris 1863 mėtos buvau pašautas. Šitas straipsnis tai jau paskutinis žadis Vilniaus Augštatės kalbas. Man jau nebedaug teks gyvintė. Mana sūnus Eugenijušas Vilčinskas gimė 1876 metos tali na Vilniaus ir toli gyvena. Jūs vilniečei, kurie Vilniaus istarijū skeitysta, iš šita straipsnia dasižinasta, kamet mūsų Augštatės kalba Vilniuj pasibaigė.

Lėtuviškū kalbū dabar iš visų šanų suspaudė; nėr mum malanės, nėr kam pasiskūstė, nesusimils un mūsų niekas.

Teigi reikia, kad mės patys sava kalba mylėtum ir veisytum. Kas skeitys senybines knygas, tai atras, kad nevienas bačius mūsų, kuris regis iš linkų šalies atajys, tei jis būva tikras lėtuvinykas, tik prabikščiū sau linkiškū pasdarė ir sava sūnam palika. Ašmenū, Graužiškius, Krėvū, Alšanis, Rudaminū gudiška kalba pergalėja ir dabar artinas un Lydū, Trakus, Švinčianis ir Vilniū. Untakalnios, Šnipiškios, Kalvarjaj, Verkios jau linkiškei kalba. Kas dedas dabar Vilniuj, patys labei gerei žinat.

Senybėj iš visų kiemų ateidava dvaran darbininkei; tie būva lėtuvinykei. Dvari šeimyna ir tarnai būva tie patys žmanės. Pats panas ir urėdas galėja jos rūpintė, jiem liepti tik lėtuviškei. Knygų ir laikraščių linkiškų ir maskauckų nar turėja, tei jų bajarei neskeitė; linkiškei jie neturėja su ka kalbėtė. Kiti linkiškei gerei nemakėja, linkiškus žadžius gadina ir linkiškei kalbėtė sarmatijas, tei daugiause lėtuviškei šnėkėjo.

Algirdas Vilčinskas. Vilnius, XVIII - 15. 1908.