Kūdikystės sapnai

Kūdikystės sapnai
Jonas Biliūnas

Pirmoji publikacija – „Vilniaus žiniose“, 1908, Nr. 127 ir 132, jau po rašytojo mirties.

I. Senutė Baltruvienė

Dar ir dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruvienė, aštuonių dešimtų metų senutė. Sunki amžiaus našta ir vargų jungas nulenkė žilą jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis kadai tai gražų veidą ir silpstančion rankon įspraudė kreivą šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi, kailiniais apsivilkusi, greitai eina ji rudenio dieną gatve, susikūprinusi, savo lazdele pasirimsčiuodama.

- Senut, kur Tamsta eini? - klausiame prilėkę prie jos ir apstoję aplinkui.

Maloniai žiūri ji į mus, mažučius; jos veidas prašvinta, akys juokias; glostydama mūsų galvas ji sako:

- Vakar parnešiau Petrienei mažutį sūnelį, tai dabar einu aplankytų; eikite kartu, - ir jums parodysiu „lėlę“...

Ir ji kuone tekina eina toliau, o mes stovim nusiminę ir nežinom, kas daryti. Ant galo susitarę einam pas Petrą, ilgai stovime priemenėj, nė vienas nedrįsdamas pirmas eiti vidun, iš palengvo praveriame duris, kumšydami vienas kitą bailiai sueiname grinčion, nusiimame nuo savo galvų kepures ir susigūžę, kaip maži ančiukai, sustojame prie durų, nežinodami, ar čia pasilikti, ar eiti toliau. Viduj iššluota, šviesu. Ant lovos guli Petrienė, šaly jos kaba pataisytas lopšys; aplink sukinėjasi senutė. Troboj nieko daugiau nėra. Mums suėjus, senutė prisiartina prie durų, nieko nesakydama brukš brukš ištraukia nuo mūsų visų kepures ir nusineša pas lopšį. Petrienė gulėdama žiūri į mus ir šypsos.

- Tai jums, - jau nebegausite dabar kepurių, - sako ji silpnu balsu.

Bet mums ne juokai; nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai į vienas kitą, tai į lopšį, tarsi klausdamies, kas dabar reikia daryti, kaip be kepurių namo pareiti. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti.

- O ko jūs, vaikeliai? - klausia užgirdusi verksmą senutė ir eina prie mūsų. - Citit, neverkit, - maldo ji mus, - aš tik pajuokavau, - tetit jums jūsų kepurės.

Norėdama visai mus nuraminti, senutė priveda visus prie lopšio ir rodo mums „lėlę“. Bijodamies, kad vėl neištrauktų kepurių, kietai abiem rankom turime jas suspaudę ir akylai žiūrime į mažą suvystytą sutvėrimėlį.

- O ką, ar gražus? - klausia senutė.

- Kad susiraukęs…- atsiliepia nedrąsiai vienas iš mūsų.

- Tai dėl to, vaikeliai, kad jis dabar da žydelis, vardo neturi, - aiškina mums senutė. - Kai kunigėlis pakrikštys, švęstu vandeniu pakrapys, pamatyste, koks bus gražus.

- Tai paskui jau jis nebebus žydelis? - klausiame mes.

- Kai pakrikštys, nebebus, - bus toks, kaip ir jūs visi.

Negalėdami savo silpnomis galvomis sumesti, kaip iš žydelio gali pasidaryti nežydelis, mes nutylam ir tik da akyliau žiūrim į mažą kūdikį...

- O iš kur, senut, Tamsta jį parnešei? - klausiame jos.

- Iš upelio, vaikeliai, - atsako senutė. - Ėjau pro šalį, pamačiau plaukantį duobėj, - pagavau ir atnešiau.

- Ar toj duobėj, kur prie lieptai?

- Toj, toj.

- Tai Tamsta ir mus tenai pagavai?

- Ir jus, vaikeliai, ir jus...

Nustebę klausom senutės ir sukam sau galvas, kaip tas visa kas gali būti. Ant galo atsisveikinam su ja ir einam iš gryčios. Orie susitariam eiti pas upelį, ar nepamatysme ir mes kokios nors „lėlės“ plaukant. Tarsi bijodamies, kad kas mūsų nepasergėtų, patylomis lekiam pas lieptą, sustojam prie duobei ir su nesuprantama mums baime žiūrim vandenin.

- Ut, žiūrėkit, - kaip ir ko pabūgęs, sako pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn. Išplėtę akis žiūrim vandenin ir matome tenai tik mažučius, juokingai išsireiškusius savo veidus. Nieko negavę, sušalę ir alkani, skirstomės nuo duobės ir kiekvienas sau einam namo.

II. Motina

- Mama, valgyt noriu! - prašau nepaspėjęs įeiti gryčion.

- O kur teip ilgai lakstei? - rūsčiai, bet kartu rūpestingai sako motina. - Matai, visas sušalęs, net pamėlynavęs.

- Buvau pas Petrą: senutė lėlę parodė... - atsakau greitai alsuodamas.

Noriu nusivilkti savo žiponą, bet jokiu būdu negaliu ištraukti iš rankovės rankos. Motina meta verpti, priėjus nuvelka mane, - žiponą padeda ant lovos, kepurę pakabina ant kablio ir eina prie krosnės: tenai paima bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų batvinių. Išalkęs ir sušalęs valgau kaip šieną pjovęs. Pabaigęs persižegnoju balsiai ir iš palengvo, bijodamas apsirikti, ir einu prie motinos. Prisiglaudęs ir padėjęs ant jos kelių savo galvą tyliu ir klausaus tik, kaip romiai ir vienodai ūžia kalvaratas. Teip gera prie motinos! Ji viena ranka verpia, kita glosto mano galvą. Gryčioj daugiau nieko nėra.

- Mama, ar ir mane senutė atnešė iš upelio? - klausiu jos.

- Tai kaipgi, vaikeli, - atnešė, - atsako motina.

- Ar ir tada buvo teip šalta?

- Labai šalta buvo, vaikeli, labai...

„Kaip tai nesušalau?“ - ateina man mintys, o motina nė tai man, nė tai pati sau viena kalba toliau:

- Tu gimei pavasarį prieš pačias Velykas; silpnutis toks buvai, tarėm, kad nebegyvęsi, tą pačią dieną ir krikštytų tave vežė. Ir paskui ilgai dar buvai nesveikas: už metų pradėjo kelties ant kaklo ir rankų votys, maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus pasiuvau...

- Ar tuos, ką ir dabar šventėmis nešioju? - klausiu motinos.

- Tuos, - atsako ji ir ima mane ant kelių.

- O kur aš būčiau buvęs, jeigu būčiau numiręs?

- Aukštai danguj, pas Dievulį...

- Ar ir baltais marškinėliais visados būčiau nešiojęs?

- Tau tenai būtų daug gražesnius davę, - tenai būtum kaip aniolėlis, nes visi maži vaikeliai, kurie numiršta, aniolėliais palieka.

- Ar ir sparnelius turėčiau?

- Turėtum.

- Tai kodėl, mama, aš nenumiriau? - klausiu, tarsi gailėdamos, kad teip neatsitiko.

- Gerai, vaikeli, kad nenumirei, argi nebūtų gailu manęs palikti? - sako jausmingu balsu motina, spaudžia mane prie savo krūtinės ir bučiuoja man galvą. Paskui rūpestingai apžiūri mano kaklą, galvą ir veidą, ar nėra tenai kokio skaudulio ar žaizdos, ar nesusikūliau kur belakstydamas; atsega ir atraito mano marškinių rankovę: iš abiejų rankos pusių aiškiai žymios nuo buvusių vočių įdubusios užgijusios žaizdos.

- Iš čia net kaulelis nedidelis iškrito, kada trūko votis, - kalba motina, čiupinėdama atsikišusį ir skaudantį guburėlį.

- Nebus iš tavęs artojaus, - tęsia ji gailestaudama toliau. - Būsi ubagėliu ir duonos negalėsi sau užsidirbti; ir skriaus tave, kaipo mažesnįjį, visi...

Nors nesuprantu gerai motinos žodžių reiškimo, bet jaučiu, kad būsiu nelaimingas: pasidaro teip griaudu ir skaudu, kad prisiglaudęs prie jos krūtinės pradedu balsiai verkti.

- Cit, vaikel, neverk, - maldo ji mane. - Aš tau padainuosiu garnio dainą, - nori?

- Noriu, - atsakau kniuksėdamas per ašaras, nes tą dainą motina man dažniausia dainuodavo. Verpdama motina supa mane savo kojom, o maloni dainos gaida tarsi lepina ir liūliuoja prie miego. Man teip gera, teip jaučiuos laimingu ir ramiu!

- Garnys, garnys, tas ilgakaklys! - girdžiu jau snausdamas teip maloniai skambančius ir plaukiančius dainos žodžius.

Greitai užmiegu ir jaučiu tik, kaip mane motina neša ant lovos, šiltai apkloja ir peržegnojus mano galvą grįžta vėl prie savo darbo...

III. Pirmieji atsiminimai

Kaip išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai pralėkusios mažumės paveikslai... Atsimenu, sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai. Troba šviesi, iššluota. Nieko daugiaus nėra, tik šaly mano lopšio sėdi seserėčia Marjona ir meldžias. Matyt, šventė, visi bažnyčion išėjo; mudu tik šeimininkais likova.

- Pepės, - prašau Marjonos.

Ji persižegnoja, padeda ant lango knygą ir eina prie krosnės. Aš seku paskui ją akimis ir žiūriu, ką ji daro: matau, kaip atidengia krosnę, įkiša vidun galvą ir ištraukia iš tenai puodynėlę; matau, kaip atpjauna gabalėlį mėsos ir neša man, - aš linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju lopšy, nusitveriu jo virvių ir pradedu supties teip, kad net lingė į lubas daužos. Išsigandusi Marjona laiko iš abiejų lopšio pusių savo rankas, bijodama, kad neiškrisčiau, ir stabdo mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau. Juokias ir Marjona. Ant galo nuvargstu ir prašau jos, kad iškeltų mane iš lopšio... Ilgai vaikštinėju virstakuliuodamas, kaip ančiukas, po aslą, norėdamas abiem rankelėm nutverti tai musią skrendančią, tai šviesią saulės spindulių juostą...

Tai vėl atsimenu vestuves. Pilna gryčia žmonių: šūkauna, rėkauna, šoka; aplink mano lopšį ant lovos ir suolo susėdę su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai griežia kaip tik gali. Aš pats sėdžiu lopšy, apkrautas saldumynais, „paukštytėmis“ ir barankomis; vieną didelę baranką turiu pakėlęs rankoje ir rodau kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lopšio, ir labai džiaugiuos, jeigu kas kraipo galvą ir stebisi, kad pas mane baranka iš tiesų labai didelė: su tokiu tuojau pradedu savotiškai kalbėties ir rodyti jam visą savo turtą, kuriuo mane vestuvininkai apdovanojo. Išpasakojęs visa vėl pradedu į visas šalis dairyties, iš viso ko stebėdamos ir nieko nesuprasdamas. Man nė galvoj, kad tai išteka mano seserėčia Marjona...

Sėdžiu, būdavo, ant lovos ir dairaus pro langą. Daug ką matau: ant kalnelio tęsiasi eile ir stovi susikimšusios sodžiaus trobos, daržinės ir gurbai; po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiauptas; po kairei vėl miškai niūkso. Bet mano ypatingą atidžią atkreipia į save stovinčios už sodžiaus vienoj vietoj dvi pušys, kitoj - dvi eglės. Abi pušys senos, drūtos, bet viena aukšta aukšta su palinkusia viršūne, antra žema ir kreiva. Nežinau kodėl, bet man regis, kad aukštoji pušis tat ne kas kitas, kaip tik žydas Arelis, ką su puodais važinėja; rodos, atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados ant pečių nešiojas. Žemoja pušis - tai nedidelis, susikuprinęs kromininkas Icikas; man rodosi, kad ta pušis, kaip tik Icikas, pasirėmusi lazdos turi ant savo pečių didelį kromą. Dvi eglės tai dvi seserys grytelninkės (kampininkės), kurios vaikščioja pas mus linų brauktų; kaip jos ir tos dvi eglės, rodosi, apsisupusios skaromis savo galvas: viena aukšta, laiba, kita trumpa, drūta. Ir kada tik žiūriu pro langą į tas pušis ir egles, visados ta pati mintis, tas pats sulyginimas ateina man galvon...

Arba vėl. Atsidaro gryčios durys, ir įeina kažin kokie nepažįstami žmonės: vyras ir moteriškė. Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas, sveikinas su mano broliais ir su sesute. Aš stoviu vidury lovos, žiūriu nustebusiom akim, bet kas jie tokie - nepažįstu.

- Dievui dėkui, ir svečių susilaukėm, - sako linksmiai motina.

- Nusivilkit, greičiau sušilsta, - kviečia tėvas.

Moteriškė prisiartina prie manęs ir padeda ant lovos kažin ką storai apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš tenai pradeda kažin kas plonu balseliu verkti. Išsigandęs ir nustebęs nežinau, ką daryti.

- Joniuk, pasisveikink gi su viešnia, - sako prisiartinusi motina. Juk tat tavo sesytė.

Nieko nesuprantu: kokia ji man sesytė, jeigu jos nepažįstu; turiu sesytę, tai ta kartu su manim gyvena, o čia - svetima, ir su kažin kokiuo svetimu vyru, o ne su broliu, atvažiavo. Bet nors netikėdamas ir abejodamas prisiartinu ir bučiuoju jai ranką. Viešnia duoda man baranką; duoda ir nepažįstamas vyras; abiem padėkavojęs susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi gautomis dovanomis.

- Mama, o kas čia yra? - klausiu atsiminęs padėtą ant lovos daiktą.

- Tenai lėlė guli! eikš parodysiu!

Motina nudengia skarą, ir gražiai padarytame iš priegalvio patalėly matau mažutį suvystytą kūdikį.

- Tai tu jam dėdė esi, - sako man motina.

Vėl nieko nesuprantu, nes dėdė suaugęs didelis žmogus ir visados pypkę rūkydamas ateina, o aš ir pats mažas, ir pypkės nerūkau, tai koks gi aš dėdė, - manau sau. Bet greitai užmirštu apie tai, pradedu rūpestingai roplinėti aplink kūdikį ir jį žadinti. Ir kaip neapsakomai džiaugiuos, kada jis pradeda šypsoti.

- Mama, mama! - šaukiu. - Žiūrėk - lėlė juokias...

IV. Krikštomočia

- Joniuk, eime pas krikštomočią, - sako man motyna. Aš palieku viduasly savo arklį, tai yra mažą suolelį, kurį buvau jau virvele pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu prie motynos. Ji man užmauna ant galvos kepurę, paima už rankos ir vedas iš gryčios. Seku paskui ją tekinas ir tai ką tik galiu spėti. Oras gražus šiltas, eiti teip gera - ir dargi pas krikštomočią. Nesuprantu, kodėl ją teip vadina, bet žinau, kad ji gyvena kitame kieme už upelio, ir kada tik ateina, visados man atneša ar tai cukraus, ar tai sūrio gabalėlį, o kartais Ir. baranką. Gera krikštomočia! Lekiu tekinas ir dairaus į visas šalis, visa norėdamas pastebėti ir savaip suprasti; matau tai vabalą, roplinėjantį po žemę, tai skraidančią kregždę, - visa rodau motynai ir kalbu be perstogės. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip sriuvena vanduo: man rodos, kad vandeniu plaukia kažin kokie gyvi daiktai ir tarpu savęs teip maloniai maloniai šnekasi. Norėčiau dar pažiūrėti, kas tenai tokie roplinėja ant upelio dugno ir ką jie dirba, bet motyna ima mane už rankos ir vedasi toliau.

Pasikeliame siauru takeliu ant kalnelio ir įeiname į namus. Gryčios durys atviros. Motyna nori mane perkelti per slenkstį, bet aš nesiduodu: išsitraukęs iš jos pasispiriu abiem rankom ir su dideliu vargu persiritu per slenkstį gryčion; paskui greitai atsistoju ir nusitveriu motynos undaroko. Priešais ant suolo sėdi moteriškė ir žindo mažą kūdikį. Žinau, kad tai mano krikštomočia. Tėvų išmokytas prieinu ir bučiuoju jai ranką; paskui iškėtęs akis žiūriu, kaip mažas kūdikis žinda... Krikštomočia nešina kūdikiu veda mus sodan, paraško obuolių ir duoda motynai ir man. Savuosius susidedu kepurėn ir nešuos, nes namie obuolių neturime. Paskui einame visi su kažin kokiuo reikalu pas kitą kaimyną. Iš tenai grįžtame su motyna jau kitu - didžiuoju keliu namo. šitai pakelėj stovi aukštas kryžius. Eidamas pro šalį prilekiu pirma motynos prie kryžiaus ir bučiuoju jį.

- Ar tai tavo, Juozapien, sūnus? - girdžiu užpakaly balsą.

Atsigrįžtu - važiuoja pro šalį turbūt nuo ligonio kunigas.

- Mano, kunigėl, - atsako motyna.

- Gerai, kad tokį sūnų turi: ir gražus, ir protingas - jau mažas moka Dievą mylėti. Eikš, aš tau dovanų duosiu, - šaukiasi mane kunigas, siekdamas ranka kešenį.

Bet aš nedrįstu ir nusitvėręs motynos stoviu ant vietos. Motyna priveda mane arčiau. Gaunu glėbį saldumynų, padėkavoju ir traukiuos atgal.

- Tik žiūrėk, visados būk toks geras, kaip dabar, - sako kunigas ir važiuoja toliau. „Visados būsiu geras, visados mylėsiu Dievulį“, - manau sau vienas. Ir teip man gera, tartum sparnai auga. Visu sprindžiu užaugęs ir linksmas, einu namo...

- Joniuk, tavo krikštomočia numirė, - eime pasimelstų! - sako man kitą kartą liūdnu jausmingu balsu motyna.

Tylom prieinu prie jos: matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane baltais marškiniais, ant viršaus žiponėliu - pati teip pat švariai apsitaisius - ir vedasi mane už rankos. Dabar pas krikštomočią randame visai kitaip. Įėjusi vidun motyna tuojaus prie pačių durų atsiklaupia, žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos šaly jos, teip pat bandau žegnoties, bet akys tuojau pradeda lakstyti po gryčią ir su nusistebėjimu žiūrėti. Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių vyrų, moterų ir vaikų; visi švariai šventės rūbais apsitaisę. Vidury stovi tarsi pataisyta aukšta lova, ant jos kažin kas baltai aptaisytas guli, o iš abiejų pusių žiba žvakės.

Motyna paima mane ant rankų, prineša prie gulinčios ir atidengia nuo veido baltą skarą.

- Matai, tavo krikštomočia, - sako man motyna.

Žiūriu, guli išbalusiu veidu, nekruta.

- Miega? - klausiu motyną.

- Miega, vaikeli, bet jau nebeatsikels.

- Tai taip ir gulės? - klausiu vėl.

- Taip ir gulės; nuveš ant kapų, pakas po žeme, - ir nebematysime daugiau.

Nors nesuprantu, ką tas reiškia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu motynos kaklą. Ji eina su manim prie lovos, sėdasi ant jos ir mane šaly savęs sodina. Užu stalo ūmai pradeda giedoti, visi gryčioje susirinkusieji pritaria, ir plaukia graudus malonus giesmės gaidas. Tylom sėdžiu prisiglaudęs prie motynos, žiūriu ir klausaus, klausaus...