Juokų pasaka
| Juokų pasaka Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Pakvietė mane kartą toli nutekėjusi duktė pasisvečiuoti. Grėbliu galvą susišukavusi, basas kojas išsitaukavusi, marška apsirengusi, mazgote užsigobusi, ir iškeliavau.
Ten mane gražiai priėmė, už stalo pasodino, dešrų kvapu pavaišino, iš tuščio ąsočio pagirdė, ant virvutės apnakvino.
Kitą dieną į ropių vežimaitį pasodinę, vaško kumelaitę su kanapių uodegaite pakinkę, visokiomis dovanomis apkrovę, išlydėjo namo.
Važiuoju sau namo linksma, patenkinta. Tik, kur buvęs, kur nebuvęs – viršum mano galvos varnas.
– Kran, kran, kran! Padovanok, tetule, man juodą jupelę: į piršlius kviečia, o neturiu kuo apsirengti.
Ką bedarysi – padovanojau ir važiuoju toliau. Menką galą nuvažiavau, girdžiu: kar-kar-kar – varna. Ir sako man:
– Padovanok, tetule, pilkąją liemenę: vestuvėse svočia turėsiu būti, o nėra kuo pasipuošti.
Padovanojau ir tai – nebuvo kaip atsisakyti. Dar galelį pavažiavusi, girdžiu: čir, čir – greta vežimo kregždutė skrenda.
– Tetule brangioji, padovanok man žirkles: prašė jaunoji, reikia drabužį sukirpti, o neturiu kuo...
Atidaviau kregždei žirkles, o toji – šniakšt, jas už uodegos pasikišo ir nuskrido, gražiai čiauškėdama, man dėkodama.
Važiuodama per mišką, galvoju sau: na, jeigu aš taip dovanomis švaistysiuos, tai ir visai plika namo grįšiu. Spėjau taip pagalvoti, girdžiu: tuk, tuk, tuk – eglėje genelis. Ir sako jis man:
– Tetulyte geroji. Padovanok man margąjį švarkelį: šiandien mano vestuvės, o neturiu kuo apsivilkti.
Kaip gi jaunajam atsakysi – padovanojau ir jam.
Važiuoju toliau. Prie kelio stovi beržas, lyg ko lūkuriuodamas. Mane pamatęs, jis tik linkt, nulenkė savo garbanotąją galvelę ir sako:
– Padovanok, tetule, man baltąjį nuometą.
Kai tik beržui nuometą uždėjau, stojosi jis baltas, baltas...
Taip viską išdalijusi, taršku sau ratuose per laukus. Egi girdžiu – šaukia:
– Tetulyt, eik šen!
Žiūriu – piemenys kiaules gano, prie kelio ugnį susikūrę. Privažiavau, išlipau iš vežimėlio, atsisėdau prie ugnies ir šildausi. Tik stebiu – piemenys padegė mano kumelaitės kanapinę uodegą, o nuo uodegos, įkaitusi, sutirpo ir vaško kumelaitė. Tuo tarpu pripuolusios kiaulės suėdė ir mano ropių vežimaitį. Pasilikau be nieko. Turėjau dar medaus ragelį, čiulpiau, kol visą iščiulpiau. Kiek liko dar to saldumo – tai jums lauktuvių!