Jono žirgas
Lietuvių mitologinė sakmė


Kitą sykį buvo našlė. Ji turėjo dukterį. Kaip motina taip ir duktė – abu buvusios raganos. Pas jas tarnavęs vaikėzas, vardu Jonas.

Motina ir duktė išvirdavo kažkokios košės, vakare ta koše pasitepdavo pažastis – ir jų nelikdavę.

Jonas, nužiūrėjęs, kur tą košę deda, šeimininkėms vieną vakarą dingus, įsinešė į vidų piestą, su vadžiomis prisirišo ir pasitepė koše pažastis.

Manė, kad prisirišus velnias negalės jo išnešti. Bet kur tau! Su visa piesta pro aukštinį išlėkė!

Atsirado ant Šatrijos kalno. Žiūri – didžiausias raganų būrys, o senas velnias su rimbu jas lupa, moko. Žiūri – ir jo šeimininkė su dukra čia. Tos nustebusios klausia:

– Jonai, tai ko tu čia?

– Gi aš, pamatęs, kad jūs pažastis pasitepėt, taipgi pasitepiau – ir atsidūriau čia!

– Jonai, – sako šeimininkė, – tu nieko nemoki, tau bus blogai. Eik namo greičiau!

– Kaipgi aš eisiu namo, kad nežinau, nė kurioje pusėje tie namai.

Tada šeimininkė ragana atvedė Jonui gražų širmą arklį labai gražiom kamanom. Duodama arklį, prisakė, namo parjojus, paleisti, ir tegu jis eina, kur nori. Dar pasakė, kad tas širmis pats Joną parves – jis kelią žino.

Sėdo Jonas ant arklio ir nė juste nepajuto, kaip medžių viršūnėmis parlėkė namo. Nusėdo nuo širmojo eržilo ir jau būtų paleidęs, bet pagailo tokį gerą arklį paleisti. „Rytoj juk arti reikės! Tai smagiai paarėsiu!"

Įvedė į tvartą ir pririšo prie ėdžių, o pats nuėjo gulti – mat buvo gerokai pavargęs besitrankydamas. Rytą eina širmio pašerti, gi žiūri, kad vietoj arklio – didžiausias beržo rąstigalis, karklo vytimis prie ėdžių pripainiotas. Vos atnarpliojo ir laukan išvilko.