Išsriaubta kūdra

Išsriaubta kūdra

Lietuvių mitologinė sakmė

Buvę po lietaus. Kad nudavė būrys, tai visur iš vieno šlapia paliko.

Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo.

Kaip tik tuo laiku, kai aš pro kūdras ėjau, žiūriu – ant praėjusio debesio laumės juosta taisosi, taisosi. Didelė didelė, per visą dangų. Ir jos vienas galas pamažiukais eina, eina, slenka, slenka – matyti, kaip slenka. Ir prislinko visai netoli manęs, ir – makt į kūdrą. Žiūriu, kas čia bus. Tai kaip tik makt į kūdrą, tai tuoj sriūbt vieną kartą! Žiūriu – jau vandens mažai kūdroje. Kitą kartą tik sriūbt! Jau visiškai nebedaug vandens beliko. Trečią kartą sriūbt! Ir dyka kūdra. Bet taip dyka, kaip sunkte išsunkta. Tik varlės išsigandusios visos po dugną šokinėja. Kelios mažos žuvelės plekšt plekšt uodegėlėm į dumblyną. Tai tu tik pagalvok: sriūbt, sriūbt – per tris kartus, ir baigta.

Ir kai tik kūdrą išsriaubė – tuoj tos laumės juostos galas slenka, slenka pamažu tolyn – ir nuslinko.