Iš užmirštų dainų

Iš užmirštų dainų
Lazdynų Pelėda

Išspausdinta „Šviturio“ kalendoriuje-almanache, 1912 m.

Vertėjas Liudas Gira.

I

Verkti norėčiau, kaip vėjai tie rauda,
Vargšę mūs šalį apverkt, mūsų skriaudą,
Kur mūsų žemėje gyvybę marina,
Vyrą pravirkdo ir jauną merginą...
Verkti norėčiau, bet gelmėse dvasios
Kapo tylumas... Tik retkarčiais rasis
Mintis laisvesnė, dangaus kibirkštėlė,
Kur šviest tarytum pradės man, bet veikiai
Žūva silpnutė... Kapų tamsa vėlei
Apsiaučia sielą, lyg taipjau ir reikia...

II

Tenai, kur užmirštas kapas,
Kuomet pučia rudenio vėjas,
Šliugždena nudžiūvėlis lapas,
Ir kryžius svyruoja pašliejęs.

Žiemužę sniegai baltintėliai,
Ė vasarą apdengia veja,
Tik viesulai siunta pašėlę,
Ir epušė dreba nuo vėjo...

Liūdnam ir tyliam tam kampely,
Toli nuo žmonių ir nuo svieto -
Užmigti po ta epušėle,
Nurimt mano siela norėtų...

Užmiršt, kas gailiai pravirkdyta,
Svajot vien saldžiai apie gražų,
Malonų gyvenimo ryta,
Minėti vien - monus miražų...

1912 m.