Iš sodietės atsiminimų
| Iš sodietės atsiminimų Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Motery“, 1922 m., Nr. 6 |
Visos darbininkės metė darbą ir viena po kitos skrido iš dirbtuvės.
Panelė Morta negalėjo darbo mesti, nors ir ją ne mažiau kaip kitas darbininkes viliojo laisvės valanda.
Panelė Morta buvo tolima, bet visgi šeimininkės giminaitė, gaudavo kartais nuo jos dovanų, nors retkarčiais, bet eidavo drauge į teatrą, taigi jautė moralinę pareigą elgtis kaip saviškė, ne svetima.
Darbininkėms išėjus, ėmė dirbtuvėje tvarkyti šilkus, auksą ir stiklinius deimantus rinkti, kad koks neužsimestų, ir nuliūdusi pažvelgė į langą, kuriame atsimušė paskutinis besileidžiančios saulės spindulys.
- Šį vakarą jau niekur nenueisiu, - mąstė, - teta, tur būt, niekur neis, labai šiandien nuvargusi... na, dėl to rytoj po pietų!..
Nelabai įdomi buvo ta popietinė vaikštynė, apie kurią svajojo p. Morta, bet jai, neseniai iš sodžiaus atvažiavusiai, ir per gatvę pereiti buvo įdomu.
Dėdė su teta eidavo susikibę, o ji šalip.
Besitvarkydama išgirdo dėdę tetai sakant:
- Mano brangioji! Kada ateis laikas mūsų tikro poilsio, be tų darbininkų seseriečių, be tų ausų ir akių svetimų, kada galėsim pagaliau būti vieni nors šventadieniais?!
P. Mortai tie dėdės žodžiai įdūrė į širdį, pasijuto čia svetima, lyg neapkenčiama, ir buvo jai baisiai nesmagu, nes tai buvo jos vienintelė giminė tame dideliame mieste.
- Eisiu viena! - nutarė p. Morta.
Panelė Morta žinojo, kad vienintelė vieta, kur galima vaikščioti vienai panelei ar nelabai senai moteriškei, buvo kapai. Tos mirusiųjų poilsio vietos vienintelės dar nelankė miesto donžuanai ir ieškantieji įspūdžių, - buvo tenai tyku, ramu ir malonu tiems, kurie nieku nebesidomauja ir tetrokšta vien poilsio ir ramybės.
Kitą dieną, pietus bevalgant, dėdė priminė apie pasivaikščiojimą.
- Eisim kur nors, a? - užklausė tetos, bučiuodamas jos ranką, - tai darė nesuskaitomą skaičių kartų per dieną, nors abiem jau šešta dešimtis metelių baigėsi.
- Eisim, žinoma, tik nutarkim kur.
- Aš eisiu į kapus pasivaikščioti, - tarė Morta raudonuodama, dar neužmiršusi vakar girdėto dėdės sakinio.
- Na, į kapus šiaip taip ir vienai galima, bet iki kapų sėsk į tramvajų, kad išvengtum nesmagių užkabinėjimų: pas mus gan daug yra niekšų, - patarė teta.
- Gerai, gerai, - tarė Morta ir, greitai pabaigus pietus, išėjo.
Tramvajai buvo perpildyti, taigi Morta nutarė eiti pėsčia.
- E, kavalierius pametė! viena braukia! - sušuko frantas1, einantis su panele, susikibę rankomis.
Tiems praėjus, pralenkė ją ir, pažvelgęs į akis, šypsodamas ėmė aimanuoti:
- Nelaiminga nabagė, pametė, nebenori! ha, ha, ha! liūdnas likimas!
Morta raudo, tie prikaišiojimai pliekte ją pliekė, nes ji iš tikrųjų taip jautėsi viena toje linksmoje žmonių minioje, kurioje kiekvienas turėjo su kuo eiti, su kuo pasikalbėti, pajuokauti. Ėjo šeimynos, ėjo jaunos poros, ji viena tiktai painiojosi tarp jų, stumdoma, išjuokiama, visiems svetima, niekam nereikalinga, net tenai, kur ištisas dienas naktis sėdėjo susikūprinusi prie staklelių, uždirbdama tūkstančius, o sau kaip saviškė neturėdama net paskirtos algos.
Morta ėjo liūdna, užsimąsčiusi. Staiga šalip savęs išgirdo gan meilų balsą:
- Rasit, penelė priimtumei mane draugystėn, vienom nuobodu, tur būt, pabėgo, a?..
- Nepabėgo, bet aš jį pamečiau, - atsakė Morta, nenorėdama prisipažinti, kad dar meilužio neturėjo.
- Na, tai einam drauge!
- Gerai, - atsakė Morta, - viena iš tikro kažkaip... nejauku, o kurgi tamsta einate?
- Aš? kol kas dar nieko nenutariau, ot, įeikim užsikąsti ir išgerti, tada apmąstysim, - kalbėjo vaikinas ir sugrobė jos ranką.
Morta net paraudonavo iš džiaugsmo, kad ir ji jau turi draugą ir nebeatrodo lyg viso svieto atmesta, visiems svetima. Be to, vaikinas atrodė mandagus, švelnus, buvo gražaus veido ir ūgio.
- Tamsta kame darbuojatės, a? - užklausė Morta, norėdama užvesti kalbą.
- Aš elektrotechnikas, o tamsta, panele... kaipgi tamstos vardas?
- Morta, - atsakė mergina ir toliau tęsė: - aš darbuojuosi dirbtuvėje pas ponią S. Mes darome užsakymus firmai... ot, iš tikrųjų užmiršau, aš neseniai atvažiavusi, tai viskas man maišosi, - teisinosi mergina.
Vaikinas šyptelėjo ir, pažvelgęs skersai į Mortą, pusbalsiai užklausė:
- Ar panelė nebuvote ligoninėje? ne? truputį išblyškusi.
- Ne, aš sveika, žinoma, tas nakties darbas vargina, - guodėsi Morta.
- Dėl to dieną miegate, - pastebėjo frantas.
- Nėra laiko, - tarė Morta.
- Ei, ei, panelė Morta meluoja! na, vis tiek, įeikim čia! - tarė, rodydamas į duris, ant kurių viršaus buvo didelė iškaba su parašais: „Kava, arbata ir užkandas“.
Morta nesipriešindama įėjo.
- Labas vakaras, teta! - tarė frantas į storą moteriškę, sėdinčią už bufeto. - Na, man, kaip žinote, kabinetas! Praėjusį kartą prigavai mane, dabar atsivedžiau savo! Antrame aukšte, a?
- Galima, - pritarė šeimininkė ir šypsodama žiūrėjo į Mortą. - Na, ir skonis jūsų!
Morta nubalusi, išsigandusi žvalgėsi po salę ir į publiką, čionai susirinkusią. Buvo čionai vyrų, kurie su „panelėmis“ gėrė, ūžė, nuo dūmų buvo trošku, nes ir panelės rūkė - visi buvo pusgirčiai, baisūs.
- Kur mes įėjome? - prabilo Morta. - Fu, aš nenoriu! - kalbėjo ji, stengdamasi ištrūkti iš franto, kuris apkabino jos liemenį ir manė ją vesti kažkur aukštyn, - ne, ne, paleisk tamsta mane, aš pykstu, kas taip daro.
- Kas gi čia per fokusai?! - sušuko frantas, išraudonavęs iš piktumo. - Ko gi ėjai, kad nenori! mat, kokia! aha! palauk, paukštuke! žinau, ko bijai! manei, kad pas save vesiu! O tu, išblyškėle, aš tave tuoj į policiją! prie gydytojo! tur būt, čia tave žino! Ei draugai, kas ją pažįstat?!
- Jėzau Marija! - sušuko Morta ir, ištrūkus iš franto rankos, puolė prie durų.
- Ne! taip nebus! palauk tu! - rėkė frantas. - Aš tave pamokysiu! rodyk bilietą!
- Kokį bilietą? ko nori nuo manęs? - kalbėjo drebėdama Morta pro verksmus.
- Volnoopredieliajuščiajasia! - suriko kažkas iš girtųjų vyrų, ir būrys apsiautė Mortą.
Staiga į būrį įsimaišė pusamžis vyras, kuris iki šiol nuošaliai valgė vienas prie stalelio, ir, įėjęs į būrį, sušuko:
- Ko jūs čia apnikote tą merginą, rasit, ne iš tos rūšies, paleiskite, lai sau eina! yra ko avantiūrą kelti!
- Jeigu ne iš tos rūšies, ko ėjo?! - sušuko frantas. - Aš gi per prievartą nevedžiau, sutiko, ėjo, dabar spardosi!
- Leiskite! - suriko vyras ir, sugrobęs Mortą už rankos, privedė prie durų, atidarė jas ir išstūmė ją laukan.
- Ačiū jums! ačiū! - sušuko Morta ir, išprotėjusi iš gėdos, bėgo be dvasios namon, nes rodėsi jai, kad paskui ją vejasi girtuoklių būrys - tas ir tas, kuris išrodė jai toks parodus, mandagus!..
Taip pasibaigė pirmoji Mortos pamoka, kad į žmones reikia eiti su protu, ne su jausmais, ir nieku netikėti, nors ir mandagiausiais frantais.
1922 m.
1Dabita, išsipuošelis.