Iš daktaro pasakojimų
| Iš daktaro pasakojimų Šatrijos Ragana |
|---|
| Iš daktaro pasakojimų, [Šenandoras (Pen.), A. Milukas], 1907. |
Ar žinote, ką man primena visados toks romus žiemos vakaras? Vieną atsitikimą, kurs ir dabar, metams praslinkus, visus mano nervus sujudina.
Buvo taip. Atsitiko man važiuoti prie ligonio gana toli, už kokių 3 mylių. Stovėjo žiemos metas, prieš pat Kalėdas. Kol atleidau laukiančius pacientus, pradėjo temti, ir išvažiavau pabrėkšnyje. Malonus buvo važiavimas, nes nors šaltis stipriai spaudė, oras buvo romus, be jokio vėjo; sniego daug, kelias kietas ir dailus, kaip skobnis, arkliai puikūs. Važiuoju sau, lokenas užsivilkęs ir gėriuosi. Veizdžiu, eina keliu vaikų būrys, vis maži dar berniukai; kiekvienas nešasi po knygų ryšelį, o vienas, gudresnis, įsidėjęs jas į maišelį, pasikabino ant pečių, kad rankas nešaltų. Nosis ir ausys raudonos lyg slyvos, didžios pirštinės ant rankų. Susipratau, jog tai „studentai”, paleisti ant švenčių iš miestelio mokyklos, grįžta namon.
O jūs, „mokslo kankiniai”, tariau sau, ne vienas iš jūsų pasirgs per šventes, tą kelionę atlikęs — ir liepiau vežėjui sustoti.
— Sveiki, vyrai! Kur gi taip keliaujate? — sušukau.
Būrelyje pakilo sumišimas? Kai kurie vaikai žiūrėjo į mane išsižioję, kiti kumščiojo kits kitam į šoną.
Ant galo vienas atsakė:
— Einame namon, ant Kalėdų!
— Jei norite, galiu keletą pavėžėti; kuriam toliau, sėskitės!
Bet neatsirado norinčiųjų: vieniems buvo arti namai, kitiems tuojau reikėjo iš vieškelio suktis, dar kiti, rasit, ir nedrįso. Tik vienas atsiliepė.
— Man toli… Dar gera mylia vieškeliu…
— Tai eikš ir sėskis!
Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionės draugą: buvo tai kokių dešimties metų berniukas, su pilka veltine kepure, giliai užmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais, raudonmargės kelinaitės, įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinės pirštines — tai visas jo apdaras. Rankose turėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajas, visų pirma pastebėjau didžias, labai didžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos iš apskrito, sveiko, paraudonavusio veidelio per daug jau rimtai ir svajingai.
Padėjau ryšelį po kojomis, užklojau vaiką kailine gūnia, vis galvodamas, kaip čia prašnekinus tą „studentą”, raudonmargėms kelinaitėms ir poeto akimis. Bet mano rūpestis pasirodė nereikalingas; nelaukdamas prašnekinimo, jisai pats tarė:
— O-o, kaip aš greit būsiu namie! Greičiau už Kaziuką ir Jurgį! Kaip patrakę bėga arkliai!
— Ar toli gyveni? Kurioje vietoje?
— Kunigiškiuose. Mylia bus vieškeliu, paskui jau tuojau ir namai.
— Tai ilgą kelionę turi i mokyklą. Ar nebijai eiti naktį pats vienas?
— Ne, nebijau! Kas man ką padarys? Žmonės sako, esą visokių baidyklių, bet aš manau, jog tatai vieni prasimanymai. Dėl ko aš niekados jokios baidyklės nesu matęs?! Bobos tik vaikus baugina ir gana! Pasakose, tikrai, daug yra visokių baidyklių, visi jas mato… Bet pasakose ir varnos šneka, ir medžiai… O juk tai ne teisybė… Kaip gal paukštis šnekėti?!
— Sakyk tiktai, koks tu gudrus!
— E, aš nebijau nieko! Kad ir būtų baidyklių, nebijočiau. Mamaitė sako, kiekvienas vaikas turįs savo Aniolą Sargą, ir aš turiu, tai jis mane apgintų nuo baidyklių. Juk negal būti, kad baidyklės daugiau sveikatos turėtų už patį Aniolą!
— Žinoma, žinoma!
— Taip norėčiau pamatyti nors syki tą Aniolą! Einu kartais, ir pamažu, šmukšt! Ir pažvelgiu į šalį, ar nepamatysiu nors sparnų galo…
— Ir ar nesi matęs nė sykį?
— Ne! Tik šventiejei žmonės tegal pamatyti aniolus… Aš negaliu! bet vis tiek, aš žinau, kad ne vienas eina. Jis mane saugoja nuo pikto. Aš juk nevaikščioju dažnai, tik ant Kalėdų, ant Velykų, ant Užgavėnių… Esu mieste ten pat, kratėvoje pas dėdienės.
— Ar gerai ten tau? Ar linksma?
— Nieko sau, bet ilgu vienam… Namie geriau! Norėjau, kad Elzytė kartu su manimi mokytųs, bet tėvelis sako: „Bobai, sako, mokslas nereikalingas”.
— Kas ji tokia, ar tavo seselė?
— Ar Elzytė?
— Taip.
— Žinoma, sesuo. Už mane maželesnė. Bet kad ir boba, o dėl to taip nori mokytis! Aš ją labai myliu, jokio berniuko taip nemylėčiau. Aš ją mokau… Ne rusiškai, kam jai bobai, bet lietuviškai.
— Tai tu ir lietuviškai moki skaityti?
— O kaipgi! Mamaitė seniai išmokė… Kokią knygą paimu, tokią skaitau. O rašyti lietuviškai niekas manęs nemokė, o aš dėl to rašau! Pats išmokau! Dėdė tik vieną sykį raides parodė, ir gana.
Elzytė jau paskaito abėcėlę, dabar aš jai rašyti parodysiu. Kaip pramoks, parsiųsiu jai laišką namon…
— O daugiau seserų ir brolių ar turi?
— Yra dar Levukas… Et, kas iš jo! Mažas dar, kvailas visiškai.
— Tai tu gudragalvius temyli, matai koks!
— Myliu ir Levuką… Bet kad jis toks, tik rėkia, verkia… Tokie nuobodūs tie maži vaikai!
Sutemo visiškai. Jau išvažiuojant man iš Užvenčio, snigo retais, mažučiais trupinėliais; dabar dangus apsiūkė dar daugiau ir trupinėliai persimainė į gerus „ubago kąsnius”. Dideli, minkšti sniego gabalėliai krito tankiai, tyloms, lengvutėliai, apklodami mus tarsi kokiu baltų gulbių plunksnų apdangalu. Tyla viešpatavo visur, tik laibas mano „studento” balselis skambėjo ir skambėjo be paliovos, lyg sidabrinis varpelis, lyg vieversio daina.
— Tai, kad stebėsis namie, mane pamatę! Kalbėjo jis vėl. Nė laukte šiandien manęs nelaukia. Tėvelis žadėjo rytoj atvažiuoti į turgų ir mane parsivežti namon. Bet jau šiandien učitelis mus paleido… Taip ilgu laukti dar lyg rytojaus, ėmiau ir išėjau pėsčias. Nė mamaitė, nė Elzytė ir manyte nemano, kad šį vakar pareisiu. Sėdi sau visi, mamaitė verpia, Elzytė skaito… Rasi, su Levuku ką prasimano, o aš šmakšt, ir įeinu!
Prasijuokė linksmai.
— Tai tavęs labai laukia namie?
— Aija! Mamaitė jau rytojui tikriausiai taiso bulbių kankolus… O rasi, ir ragaišius kepa. Vis tai manęs laukdama.
Jie mane labai myli!…
— O ką gi dirbsi namie?
— O, turiu daug darbo! Ledžingoms ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas… Bet tai atsilsėdamas. O taip — turiu popieriaus, rašysiu sau lietuviškai, kad mamaitė ir Elzytė suprastų. Mamaitė man pirko knygikę su dainomis nuo pauperio, aš jas perrašysiu į sąsiuvinį… Taip malonu rašyti iš knygos! Paskui pasiskaitysiva su Elzytė, mamaitė pasiklausys… O, kiek tai bus darbo! Juk aš dar taip greit nemoku rašyti, kaip mūsų učitelis kad rašo! Pamažėliais sau, pamažėliais… Ir kokių ten gražių yra dainelių, ak tu, Dieve, kad tamsta žinotumei! Bet tamsta juk mokytas esi, tai viską žinai?
— Rasit ir žinau; ar neatmeni bent vienos?
— Vieną, rodos, truputį… Atmenu… Palūkėk, kaip šia: „Karvelėli-pauk6tužėli, kodėl tu burkuoji, ar vargelius, ar kryželius tu savo rokuoji?”… O toliau nebeatmenu…
— Aš pabaigsiu.
Ir variau toliau Vienužinskio dainelę. Mano berniukas įsmeigė į mane akis ir visas pavirto klausymu.
— Prašom pasakyti dar sykį! — tarė man pabaigus. — Prašom pasakyti!
— O kitos ar nenori pasiklausyti? Ta dar gražesnė… Ir ėmiau sakyti:
— „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”…
Nežinau, ar viską suprato mano klausytojas, bet taip jam eilės tos patiko, jog net kalbėjęs nustojo, tik šnibždėjo kaž ką patyliais. Pasilenkęs supratau, jog atkartoja paskutines eiles: „Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės!”
— A, Jerguteliau, kaip gražu! Prašom pasakyti dar.
Atkartojau dar sykį ir dar sykį.
— O kas tai buvo toks, tas Vytautas Didysis?
— Tai buvo Lietuvos karalius; seniai, seniai, kol lietuviai buvo tvirti, kol daug žemės turėjo.
— O kas dabar yra mūsų karalium?
Turbūt, tas pats, kurs pas mus kliasoje ant sienos kybo? Učitelis sako, jisai ėsąs mūsų ciecorius. Bet juk jis rusas… Ar ir Vytautas buvo rusas?…
— Ne, jis buvo lietuvis, kaip tu ir aš. Bet dabar nebeturime savo lietuviško karaliaus.
— Nebeturime! O dėl ko?
— Daug kalbėti, vaikeli! Nėra dabar laiko. Ar žinai ką? Pagrįžęs į mokyklą, ateik pas mane; aš tau tada apipasakosiu, ką tik norėsi, ir dainų daug pasakysiu ir duosiu paskaityti. Ar ateisi?
Mano filiosofas ėmė iš džiaugsmo šlajose šokinėti.
— Ateisiu, at! Tuojau pagrįžęs! Tamsta man ir apie Vytautą pasakysi? Koks tamsta esi laimingas, kad viską žinai! Aš taip norėčiau viską žinoti. O mums učitelis niekados nieko nesako nė apie Vytautą, nė apie lietuvių karalius. Vis tik apie rusus ir apie rusus!
Biedna maža dvaselė jautė jau didžią skriaudą, kurią turėjo kentėti, ir reikalavo savo tiesų. Valandėlę viešpatavo tylėjimas, paskui vėl plonutis balselis atsiliepė nedrąsiai:
— Norėjau tamstos vieno daikto paklausti….
— Klausk, meldžiamasis!
— Kaip tai yra?… Učitelis mūsų klausinėja, kas męs esame, ir reikia atsakyti: „Ja ruskij!”. Jis taip liepia. Bet juk tai netiesa, juk mes katalikai, lietuviai, o ne rusai! Juk jei būtume rusai, tai rusiškai kalbėtume, į cerkvę eitume… Kam jis mokina meluoti? Aš atsakiau jam vieną kartą, jog esu katalikas lietuvis, o jis mane už tai į kerčią pastatė… Ant visos gadynos! — plonutis balselis sudrebėjo. — Bet aš ir antrą syki nepasakysiu, kad esu ruskis! Kaip galima taip meluoti?! Verčiau dar kerčioje pastovėsiu… Nenumirsiu!
— Vyras iš tavęs, mano vaikine! Negalima meluoti! Matau, labai mėgsti mokytis; kuo gi norėtumei būti, ant ko mokytis?
Valandėlę pagalvojęs, tarė:
— Žinau… Norėčiau būti daktaru, kaip tamsta.
— O dėl ko? Ar tau taip tinka kitus gydyti?
— Taip jau… Pernai susirgo Paliulių Magdė; gerklę jai labai skaudėjo ir taip buvo užėmę, jog nieko negalėjo praryti, nė kalbėti, vis smaugė ją ir smaugė. Kriokė per kiaurą naktį… Aš su mamyte ėjau aplankyti. O, kaip gaila jos buvo! Ir ant rytojaus numirė. O kad būčiau išgydęs… Nebūtų tiek kentėjus ir, rasit, mirti nebūtų reikėję… Ir senei Bagdonienei išgydyčiau ranką, kad verpti galėtų… Ir Urbonui akis, kad nereikėtų jam duoneliauti… E, visus išgydyčiau!
— Taip! O kitu kuo nors ar negeriaus būtų palikus? Na, o kunigu ar nenorėtumei, ką?
Vaikas pakraipė galvą ir pagalvojęs tarė:
— Ir kunigu norėčiau… Kunigu dar geriau! Kunigo Ponas Dievas klauso, kunigas, ko tik nori, gali nuo Pono Dievo išprašyti… Verčiau kunigu! Aš melsčiaus, kad Ponas Dievas duotų visiems pavargėliams duonos, kad nuo vaikų neatimtų motinų… Sunku našlaičiams, taip man jų gaila! Pamotė lupa… Prašyčiau, kad rugiai augtų geri, kad ropučių būtų daug, daug… Ir pamokslus gražius sakyčiau, ajai! Kad šaukčiau, tai šaukčiau, dar didžiau už mūsų kleboną. Kad nevogtų, nemeluotų, degtinės negertų… O kad gražius paveikslėlius kalėdodamas davinėčiau! Tai džiaugtųs vaikai!
— Geru būtumei kunigu, vaikeli. Bet yra dar ir kitų mokslų. Gal būtumei verčiau advokatu? Ar žinai, kas tai yra advokatas?
— Advokatas? Ne, nežinau. Ką jis dirba?
— Kad koks žmogus nuo tavęs pavogtų pinigus ar karvę, tu jį paduotumei į sūdą, tada advokatas steigtus, kad tą vagį pasmerktų, į kalėjimą pasodintų už tai, kad tave nuskriaudė.
— O gal tas vagis neturėjo pieno vaikams? O jei jis paskui gailėtus pavogęs, ar ji vis tiek advokatas į kalėjimą sodintų?… Aš gailėčiaus…
— Tai galėtumei kitaip darbuotis, advokatu būdamas; galėtumei apginti nekaltai apskųstus žmones. Juk daug yra tokių, kuriuos nekaltai įtaria ir apskundžia. Tokius galėtumei apginti, kad jų nepasmerktų, parodyti visiems, jog jie yra nekalti.
— Kaip antai pernai Vosylius; sakė visi, būk jis pavogęs medžius iš pono miško, ir pasmerkė jį ir pasodino i kalėjimą. Kad jis verkė, kad verkė, neduok Dieve! Sakėsi nevogęs niekados… O dėl to pasmerkė. Niekas jo neapgynė!… Aš labai norėčiau būti advokatu, tuojau apginčiau visus. Juk kalėjime negerai būti. Uždarytas, kaip koks žvėris… Baisu! Biedni žmonės, kur ten sėdi! Visų geriausia būtų advokatu palikus… Neleisčiau žmonių į kalėjimą kišti ir gana!
— O juk tu mėgsti mokyti? Sakeisi mokąs Elzytę. Tai ar negeriau palikti tau mokytoju, ką?
Vėl valandėlę tylėjo, galvodamas.
— O, kaip gerai būti mokytoju! — tarė paskui. — Surinkčiau daug daug vaikų ir visus išmokyčiau. Neduok Dieve, nemokėti skaityti! Negalima nė gražių dainelių pasiskaityti, nė pasakojimų apie visokias šalis ir žmones, ne perrašinėti… Taip man gaila tų, kurie nemoka skaityti! Kaip aklas žmogus: žiūri į knygą ir nieko nemato…
— Išmokytumei visus, būdamas mokytoju, ką?
— Visų negalėčiau, juk labai daug yra žmonių pasaulyje, bet daug išmokyčiau. Davinėčiau knygeles vaikams, sakyčiau gražias eiles, turėčiau pilną spintą visokių knygų… O kurs gerai mokytųs, netingėtų, dovanočiau gražiausią knygelę, su paveikslais… — vėl nutilo — bet aš neliepčiau sakyti vaikams, kad jie ruskiai… O, štai jau ir mano keliukas! Gana važiuoti!
Liepiau vežėjui sustoti.
— Ar pataikysi namo? Kad nepaklystumei, naktis nešviesi, sniegą… Rasit, verčiau nuvežti tave lygi namų?
— O ne, dėkui, nereikia! Aš gerai žinau kelią, juk man ne pirmą sykį! Čia man netoli, už to beržyno tuojau ir namai. Pareisiu gerai, čia man visi pašaliai žinomi. Dėkui, poneli, kad pavėžėjai, taip buvo gerai važiuoti! — pridūrė, bučiuodamas man ranką.
— Nėra už ką. Palauk, užmiršau paklausti, kuo tu vardu?
— Antaniukas.
— Veizdėk, Antanėli, neužmiršk, ką man prižadėjai, užeik pas mane būtinai, pagrįžęs po Kalėdų. Lauksiu tavęs. Pasikalbėsiva gerai, knygų gražių tau parodysiu…
— Ateisiu, ateisiu! Su Dievu, poneli!
— Su Dievu! Keliauk laimingai!
Valandėlę dar mačiau jo mažą, juodą stuomenėlį ant balto sniego, bet tuojau susimaišęs su tamsybe išnyko jis arčioje. Buvo dar gerokas kelio galas ligi mano kelionės tikslo. Visą tą laiką maniau tik apie tą berniuką. Jo nuostabiai didi žmonių meilė negalėjo išeiti man iš galvos. Nusijuokiau atsiminęs, kaip jis norėjo būti ir daktaru, ir kunigu, ir advokatu; bet vėl turėjau stebėtis, jog visos tos profesijos tiko jam ne dėl ypatiškojo labo, bet dėl naudos, kurią galėtų atnešti žmonėms. Neapsakomai patiko man tas mažas altruistas, jo iškalbingumas, drąsumas, išmintingumas.
Kaip gi galima tokį vaiką palikti be pagalbos, be šviesos, tariau sau. Ir tvirtai pasiryžau paimti ji į globą, mokyti, leisti į gimnaziją, vienu žodžiu įsakant — padėti jam įvykinti tuos altruistiškuosius norus. Paskui pakilo galvoje nelinksmos mintys, kiek tokių gabių ir šviesių vaikelių išeina niekais niekeno negelbiajamų, nepakeltų, neapšviestų…
Pas ligonį užtrukau dvi dienas. Pavakariais grįždamas namon, užvažiavau pas savo pažįstamą kleboną. Vos atsisėdus mum gerti arbatą, įėjo moteriškė. Bučiuodama ranką kunigui ir dedama ant stalo pinigus, tarė:
— Atnešiau pazvanus už mano sūnų…
Balsas jos sudrebėjo ir nutrūko. Skausmas, slėptas per valandą širdyje, išsiliejo jau nebesulaikomai. Ašaros biro per veidą, kaip pupos; parpuolė kunigui po kojomis, ir svyruodama ir kukčiodama, raudojo:
— Nebeturiu savo sūnelio, nebeturiu savo balandėlio! Nėra mano Antanėlio! A Jėzau, Tu, Jėzau mano! Ir kad bent būtų numirus troboje, tarp savųjų, dabar gi be žvakės, be nieko, pats vienas! O, Jėzau, už ką mus taip nubaudei!
— Nusiramink, motin — tarė klebonas, dedams jai rankas ant galvos: pasakyk aiškiau, kas atsitiko. Juk, rodos, esi Pleikienė iš Kunigiškių?
Šiurpulys man perėjo per kūną. Jau iš karto, kaip tik pažvelgiau į tos moteriškės didžias, juodas akis, dėjos man į širdį, kad aš jas kur nors esu jau matęs. Dabar, išgirdus sodos vardą, širdis man apmirė krūtinėje. Baisi žinia lyg žaibas apšvietė mano smegenis. Taip! Tos akys buvo tai mano Antanėlio akys… Buvo tat jo motina! Lyg perkūno trenktas, sėdėjau nesijudindamas, bijodamas klausinėti apie smulkmenas.
Vis dar tebedegė mažutė vilties kibirkštėlė, jog apsirinku. O ji tuo tarpu tęsė savo raudą:
— Pleikienė esu, poneli, Pleikienė iš Kunigiškių. Tamsta buvai vasarą pas mus prie ligonio — mums senelė sirgo — dar šnekėjai su mūsų Antanėliu… Ak, Jėzau mano! Ar aš tariausi kuomet tokios dusnos sulauksianti!
Ir vėl ėmė verkti ir lenktis prie pat žemės. Klebonas pakėlė ją, pasodino ant kresės ir ramino, sakydamas apie Dievo malonę; prašė apipasakoti viską, paeiliui, jei gali. Lyg pastiprinta kunigo žodžiais, moteriškė nusišluostė ašaras, nusitrynė nosį su žiursto galu ir tarė:
— Tamsta, poneli, žinai, jog mūsų Antanėlis mokėsi Užventyje. Dabar žadėjo jį paleisti ant Kalėdų. Vakar rytą manasis važiavo tenai į turgų, o grįždamas žadėjo parvežti ir Antanėlį. Laukėme jo nuo pat ryto, laukėme, o rodos, tas tėvas taip šiandien, negrįžta ilgai. Išgirdę skambalą, išbėgome ant kiemo, žiūrime — tėvas vienas. Man tarsi durte kas į širdį įdūrė… Kur Antanėlis? Klausiu.. „O ar nėra jo namie?” klausia vyras manęs. „Jo sako, mieste nėra, dėdyna sakė, būk vakar išėjęs namon su kitais vaikais. Tariau, sako, kad kur pernakvojo ir šiandien pargrižo,sako. O mat nėra…” Neturėjau kur dingti iš nerimasčio. Palaukus valandėlę, kad arklys truputį atsilsėtų, nuvažiavau pas vieną berniuką, kurs su mūsiškiu gyveno vienoje kvatieroje. Ten pasakė jisai, jog kartu jie išėję, jog paskui sutikę kokį poną, rodos. Užvenčio daktarą, tas ponas paėmęs Antanėlį pavėžėti… Daugiau nieko nežinąs. Kol pagrįžau namon, buvo jau vėlu, nebegalėjome niekur daugiau jo ieškoti. Ir vis tariau, gal jis pas daktarą užtruko, gal pagrįš… Per kiaurą naktį akių nenudėjau; išgirdus mažiausią braškėjimą ar sodos šunims sulojus — aš jau ir bėgu iš trobos, bene Antanėlis grįžta. Nepagrįžo, nabagėlis, balandėlis tas mano nebesugrįžo pats, mažilėlis!
Ant rytojaus nuvažiavau į Užventį pas daktarą. Neradau jo namie, kaip ivažiavęs užvakar, dar nepagrįžęs. Lengviau atsidūksėjau, tariu: gal Antanėlis su juo kartu važinėjasi ir kartu pagrįš. Linksmesnė pagrįžau namon ir pasakiau viską vyrui, bet jis papurtinas galvą, sako: „Et niekus kalbi! Kur, sako, daktaras vėžios vaiką! Reikia ieškoti kur kitur!”. Mažne apalpau… O jisai paėmė kirvį, virves, pavadino du kaimynus ir nuėjo. Aš nulėkiau paskui. Netoli nuo mūsų sodos, prie keliuko yra velėnija, mažilėlė visai; nuėjome tenai… Ir tuojau, prie pat krašto pamatėme įlūžusį ledą… Ne labai gilu tebuvo. Užmetė virves, įkišo mietus — ir tuojaus ištraukė mūsų Antanėlį… Ten pat ir begulįs, kur buvo įlūžęs… Mat norėjo nabagėlis stačiau išeiti… Vanduo buvo iššąląs, ledas iškilęs — ir įlūžo tuojau. Buvo prisnigę, vėžių nematyti… Ir kam tau reikėjo eiti, mažilėli tu mano! Tiek kartu ėjo tuo keliu, tiek vaikščiojo, niekados liuoba ne paklys… Važiavo juk žmonės per tą velėnpelkę, pervažiavo, o tas, balandėlis, mažas, lenkutis — tam, mat, reikėjo įlūžti! Ak, Jėzau mieliausias, už ką taip mus nubaudei!
Negalėjau tvertis ant vietos; baisus skausmas plėšė mau krūtinę. Lyg įkyrūs varmai, zyzdami apie ausis, vargino mane šita mintis: „Kam aš jį paleidau! Kam paleidau! Dėl ko neprivežiau ligi namų?!”. O nelaiminga motina nepaliaudama raudojo:
— Ir kad bent jis kada nors būtų padaręs jeibę kokią, ar širdį būtų uždavęs, nebūtų gal taip gaila… Bet niekados, niekados! Kiekvienam geras — kiekvienam padės. Kartais liuoba pamatys mane verkiant, ims rankas bučiuoti ir sako: „Neverk, motinėle, kaip aš išaugsiu, bus tau taip gerai, taip gerai, pamatysi!”. Lyg kas tyčiomis būtų išskyręs patį gerąjį, patį išmintingąjį! Visus vaikus juk myliu, visi taip pat vaikai, tečiaus visus atiduočiau už jį vieną… Kad visi verčiau numirtų, by tik tas mano mažilėlis būtų gyvas! Kas mus dabar bepalinksmins, kas bepaguos!
Verkė dabar patyliais, svyruodama iš lengvo ant kresės.
— Negundyk Dievo, motina — tarė klebonas — Jisai žino, ką darąs. Tavo Antanėliui su tokia jautria širdimi, rasit, ir labai būtų sunku buvę gyventi pasaulyje, rasit, ne sykį širdis jam būtų plyšusi… Ar gali įspėti, koks jo gyvenimas būtų buvęs, ar žinai? Tai ko gi nusimeni? Ar turėsi be galo čion varliauti be jo? Nė juste nepajusi, kaip nueisite pas jį ir vėl būsite kartu…
Moteriškė nutilus žiūrėjo į kunigą kaip į saulę. Ašaros teberiedėjo iš palengvo, bet veidas rados lyg ramesnis. Pabaigus klebonui, pabučiavo jam į rankas ir rengėsi eiti namon.
O man atėjo didelis noras pamatyti dar sykį Antanėlį ir gaila man buvo neapsakomai leisti ta nelaimingą moteriškę vieną naktį, vieną su savo skausmu, ir tariau:
— Važiuokiva kartu. Aš važiuoju namon, galiu pavėžėti.
Pažvelgė ji į mane atydingai ir sušuko:
— Ak, tai tamsta ponas daktaras! Nepažinau pirma. Tai tamsta paėmei mano Antanėlį pakelėje užvakar!
— Aš.
— Ak Tu Dieve mano, paskutinios tai buvo jo valandėlės šiame pasaulyje!…
Nuvažiavova. Pakelėje vis ji pasakojo apie Antanėlį, tarsi lengviau jai darėsi nuo to.
— Kana kados — sakė — rodos, pereitą vasarą, pririnko jisai žemuogių puodelį ir nunešė klebonui. Parbėgo toks linksmas, jog klebonas davęs jam už uogas pusrublį. Džiaugėsi per kelias dienas, manydamasis, ką už tuos pinigus nusipirksiąs. Ir knygą, ir diržiuką, ir kepurę… Tik po keleto dienų ateina Urbonas, aklas toks žmogus, dukterėlės vedžiojamas vaikščioja. Apdriskęs, išalkęs — biedni jie yra labai. Daviau tat aš jam duonos gabalėlį ir išėjo. Vakare sako tėvas: „Rytoj į turgų važiuosiu, na Antaniuk, ką gi, sako, tau pirkti už pusrublį?”. „Aš jau nieko nepirksiu” — tarė Antanėlis patyliais. Nustebus pažiūrėjau į jį. Paraudęs — mažilėlis ir galvelę žemyn nuleidęs. „O dėl ko?” — paklausiau. „Neturiu pinigų, sako, atidaviau šiandien Urbonui…” Neduok Dieve, visą pusrublį! Abu su tėvu užpuolėva šaukti, kam taip mėčioja pinigus, kaip koks didelis ponas. O jisai sako: „Motinėle, juk aš ir be knygos, ir be diržo galiu būti, o vargšas Urbonas ir jo Vincikė be duonos numirtų. Juodu sau tuo pusrubliu duonos nusipirks.”
— Kitą sykį vėl apie Šv. Joną, roputės tebebuvo dar mažitėlaitės, einu į daržą, veizdžiu, keli kerai išrauti, išmėčioti. Supratau, kad tat yra vaikų darbas. Taip užpykau. Tariau sau: „Išlupsiu aš jus, dykaduoniai, atimsite!”. Kaukiu juos, atlėkė tuojau Antanėlis. „Kas išrovė roputes, klausiu, sakyk tuojau!”. „Aš” — sako. „Ak, tu, beproti, ar nematei, kokios roputės, ar nesupranti, kiek eibės padarei?!”. „Elzytės lėlėms norėjau pietus išvirti” — sako. „Aš tau parodysiu pietus, sakau, išpersiu tau kailį, tai žinosi kita kartą po roputes ūkininkauti!”
Jam vargšeliui ašaros pasirodė akyse. „Mamaite, sako, ar roputes daugiau myli, ar mane?!”
Prasijuokiau ir turėjau dovanoti.
Kunigiškiai nebuvo toli, greit privažiavova. Širdis pradėjo man plakti gyviau, kad pasilenkęs ėjau per aukštą slenkstį i trobą. Ten, viduryje aslos, stovėjo stalas baltai užklotas, ant stalo gulėjo Antaniukas. Dvi žvakės, degančios prie jo galvelės, nedaug tedavė šviesos ir troboje buvo apytamsu. Atsisėdęs ant suolo žiūrėjau i nabašninkėlį. Nelabai tepersimainė jis nuo užvakar; tik tada raudonas buvo nuo speigo, o dabar baltas, kaip sniegas; tada krutėjo, čiauškėjo be paliovos — dabar gulėjo romus, rimtas, naujuose drabužiuose iš pilko čerkaso, toks didus, ne taip, kaip tada, apdriskęs. Ir akių nebuvo matyti, to didžiausio jo veidelio papuošimo, tų didžių, juodų poeto akių, pro kurias taip aiškiai žiūrėjo jo gryna sielelė (dūšelė); tik ilgos, juodos blakstienos metė tamsius šešėlius ant išbalusio veido. Ir jo širdytė, taip dar maža, o tiek meilės turinti savyje, jo širdelė, kuria tada taip giliai jautė žmonių vargus, dabar nustojo plakus… Žiūrėjau vis — ir niekados nebuvau jautęs aiškiau gyvenimo ironijos, žmogaus gyvenimo menkumo. Štai vaikas sveikas, akylas, guvus lyg kibirkštis, pilnas vilties, tokio įsitikėjimo, tokių nuomonių, darė sumanymus plačius ir taip aukštus… O pusei valandos praėjus — gulėjo jau ant dugno velėnijoje…
Tuo tarpu bobos rinkosi į trobą ir taisėsi giedoti. Kelios, priėjusios prie manęs, ėmė šnekėti:
— Mažilytis! Ir kas galėjo tikėtis, kad taip veikiai atsiguls ant lentos! Toks buvo išmintingas, toks doras! — tarė viena.
— Aš jau seniai sakiau — atsiliepė antra — kad jis nepagyvens ilgai. Kaip tik vaikas per daug gudrus ir doras, tai jau ne pagyvena pasaulyje, ne! Visados sakiau, kad jo akys ne į šį pasaulį žiūrėjo… Tokiomis akimis vaikai neauga.
— Ir kad bent būtų numiręs savo mirtimi ir motinai nebūtų buvę taip gaila. Dabar be žvakės, be švento vandens! Ak, Tu, Dieve, sakau!
— Tai, rodos, tamsta, ponas daktarai, pavėžinai jį iš miestelio? Ir kam tau reikėjo, mizerija, taip skubėti namon! Būtumei sau palaukęs, kol tėvas atvažiuos. Pats prie savo mirties bėgo kuo greičiausiai!
— Eik, eik, mažilėli! Kas žadėta, tas ir bus, nieko nepadalysi!
— Tėvai rūpinosi, ar girdi, mokė kaip galėdami, tiek kašto, ar girdi, padėjo, ir viskas dabar niekam! Verčiau, kad turėtų dabar, ar girdi, tuos pinigus… Į žemę įkasė ir gana!
Po valandėlės grįžau jau namon. Vakaras buvo visiškai toks pat kaip užvakar: dideli, lengvi sniego gabalai krito pamažu ant žemės, lengviausias vėjelis nejudino plikų medžių šakelių, joks balsas netramdė tylos. Argi klebonas ir ta moteriškė turėtų tiesą? Tariau sau. Argi tikrai žemė ne tokioms jautrioms ir mylinčioms sieloms, kaip Antanėlis, ir nėra joms vietos čionai?
Perkūnas, trenkdamas į medžių krūvelę, visados išsiskiria aukščiausiąjį tarp jų. Mirtis, įsisukusi į kokį nors žmonių būrelį, kerta dažniausiai geriausiajį iš jų visų. Dėl ko taip atsitinka su perkūnu — žinau, bet apie mirtį…?
Teatsakai man kas, dėl ko taip yra?!