Iš „Literatūrinio dienoraščio“

Iš „Literatūrinio dienoraščio“
Vytautas Mačernis

1940.XII.29

Mažas kalbėjimas arba visiškas nekalbėjimas gamina aukštą sielos įtampą. Tai patyriau šiandien. Kai išsiplepi, lengviau pasidaro. O jei ilgai neplepėtumei, jaustum didelį dvasinį įtempimą. Tačiau įtempimą reiktų kur nors išliet Beliktų imt plunksną, sėst ir rašyt. Jeigu aš ką parašysiu, tai bus dėka liežuvio suvaldymo. Plepėjimas žmogų daro laimingą, gal geriau pasakius: grąžina į vidutinį stovį, o šis lengviausiai panešamas.

1941.I.14

Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia jau nuo sniego besivaduojančius laukus, tirpstančius kelius, ir vėl debesys užeina, bet kartais nusigiedrija ilgesniam laikui dangus, ir saulė, lyg išsipraususi debesų vandeny, visu įmanomu ir mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. Prityla vėjas, saulėj suspindi paskutinis sniegas, į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgme smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku, ir pilki laukai atrodo tokie puikūs ir ištroškę gyvybės, ir visur taip gyva ir džiaugsminga. Dostojevskio akys tai pro kančios debesis žiūrinčios akys, staiga jos sušvinta tokiu grožiu ir šviesa, jog išnyksta visi skausmo ūkai ir lieka deganti saulės šiluma: ir sušalęs taip puikiai toje saulėje jaučiasi.

Apie Aleksandravičių: Lietuvos kelias visada buvo graudus. Buvo kadaise toksai sapnas: kunigaikščių gadynė, jis spindi mūsų atmintyje kaip saulėlydžio auksas, bet jis tolimas ir vien tik svajonė. O paskui vis pilkos, ilgos ir graudžios dienos. Ir taip lietuvis gyveno iki šių dienų. Paskui mes lyg prisikėlėm, mūsų gabesnieji sūnūs išėjo į miestus, išėjo mokytis ir pažiūrėt Europos sukrautų mokslų ir menų šviesos. O pasirodo, Europoje jau saulės leistasi. Taip mūsų sūnūs jos atbėgo pažiūrėti vakare besileidžiančios. Ir kad ir kaip nyku ir šalta, ir beviltiška tarp tų mokslų ir menų, vis dėlto jie – bernužėliai nebegrįš į namus, nebebus jų tikrieji sūnūs, o pasiliks prie knygų apraudoti mirštančios Europos saulės. Nieko nebepadės beviltiškas ir žemę pajudinęs sesulės šauksmas: „Mesk, broleli, rašyti, imk grėblelio taisyti; užeis juodas debesėlis, sulis lankoj šienelį“. Ką padės, sesule, grįžus; nebeišbėgsim mes nuo juodo debesėlio, nebeišbėgsime, ir ne tik šienelis žus, žūsime ir mes kartu.

Kai buvau dar vaiku, atsimenu, užein, būdavo, senutė už svirno kampo ir, visa palinkusi į priekį, įtempus akis, žiūri į vakarus bėgančio vieškelio link. „Ko žiūri, senutėle? – pribėgęs klausdavau aš. – Juk vakaras, ir niekas nebeatvyks“. Tada pasijudindavo iš vietos, tarsi iš sunkaus sapno senolė ir sakydavo man: „Niekas, niekas, sūneli, bet iš papratimo žiūriu, lyg laukia kažin ko širdis, pati suprasti negaliu“. Tada aš nesupratau, ko senolė laukia, dabar lyg ir suprantu, Aleksandravičių skaitydamas suprantu, tai jis yra sesulės šaukiamas brolelis poetas, tai jis besileidžiančios saulės poetas, tai jis kartais užbėga už svirno ir ilgai ilgai žiūri į vakarų kelią, kurio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė.

1941.II.5