Išėjau aš į pievužę

Išėjau aš į pievužę
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1912 m.

Išėjau aš į pievužę,
Kur gėlių daug buvo, –
Margos gėlės tyliai verkė,
Ašarėlėm sruvo.
Ir jų ašaros tos gailios
Įstabiai žibėjo;
Jas Aušrinė ankstyboji
Čia pabėrė, sėjo.

Žmonės vargšai, žmonės broliai
Ir taip verkti moka,
O jei juokiasi, tai skausmas
Lydi jų tą juoką.
Iš senovės jie dejuoja,
Iš senovės rauda,
Atsiminę bočių skundą,
Savo didžią skriaudą.

Kai prisimenu aš žmones,
Ir man liūdna tampa;
Kad galėčiau, tuoj nulėkčiau
Į gimtinės kampą.
Ten daržely mergužėlės,
Tenai savo kaime
Apdainuočiau sunkų būvį,
Vargdienio nelaimę.

Gal ir man ramiau širdužė
Tada sutvaksėtų,
Gal ir vargšas savo dalį
Labiau pamylėtų;
Gal bent kiek nustotų skausmas
Širdį laužęs, pliekęs...
Apdainuočiau – juk toksai tik
Dainininko siekis.