Išėjęs ežeras

Išėjęs ežeras

Lietuvių liaudies padavimas

Ponas vis bėdojo, kad jam daug ežeras užėmęs. Sako:

– Būt daug laukų, pievų ir ganiavų, o tai vis užėmę vandenai, nie­ko gero neduoda.

Tai jam ten kas patarė, kad jis įpiltų ežeran puodą gyvo sidabro, tai ežeras išeit kiton vieton. Tai ponas sako:

– Ė, kas tai man ženklas. Aš ir kelis puodus supiltau, kad tik jis išeit.

Nu, tai jis nusipirkęs ir supylė puodą sidabro. Tai, žinai, tas nuburbuliavo dugnan. Ponas žiūri, kad vanduo suburbė, ir susimaišė su vandeniu.

Kad už dienos kitos ponas klauso, kad – bumc, pabus, pabus tai ir vėl – bumc. Nubudus ir vėl – bumc, ežere ir bumcioja. Ponas žiūri, kas čia bus. Kad paskui klauso: kad ėmė ūžt vanduo, kad ėmė krokšt. Kad paskui žiūri – išsikėlė visas vanduo padangėn ir eina kaip tyma juodas debesis. Visi tik žiūri...

Merga pašlaityj ganė jaučius. Kad žiūri – atkrokščia juodas debe­sis. Tai ji jau pasvarys jaučius, kad sektųs po krūmu palįst. Nu, ji varydama rikterėj:

– Šėmi, stok!

Tad tuokart tik – žu žu žu žu, ir sukrokštė tas debesis didžiulin klonin. Nu, ji parginė jaučius namo ir porina tėvui, kad taip ir taip, sako, debesis nusileido. Tai tėvas sako:

– O seniau dažnai ežerai padangėm vaikščioj. Tai aš nū ir sap­navau, tąryt stoviu ant kiemo, kad krokščia padangėm. Aš pažiūriu, pakėlęs galvą viršun, kad žiūriu – lekia padangėm kažkokie namai, o juose muzikos griežia. Tik, sakau, negaliu atmint jo vardo – tai ir nusileist.

Kad šitaip po nakties merga sako:

– Ale tai sapnavau, kad iš ežero išėj ponaitis tamsiais rūbais ir manęs prašo ateit. Sako: „Aš tau duosiu dovanų“. Tai tėvas sako:

– A, tai tu, vaike, atminei jo vardą. Už tai jis ir nusileido. Tai eik, vaike, dieną sekas, nebaisu.

Tai merga nuėj į ežerą. Pažiūrėjo – tik mėlynuoja vandenai. Kad, jai stovint, susmuistė vandeny, ir šmurkšt taip net kraštan, ir išskrido didžiulis lydekaitis. Tai merga greičiau atsirišo nuo suknelės raikštelį, dar greičiau užrišo jam už pelekų ir džiaugdamos namo. Taip ir partįsė kaip kojinę, o uodega tai net žeme tęsėsi, beveik kaip kastuvas.

Tai dartės tą ežerą vadina Mergos ežeru, o kaimą – Mergežeriu. Tas ežeras tai iš tolo, sako, tenais atėj, porina, kad net iš Užunemunio. O dartės to pono toj klonėj gražios pievos, ganiavos.