Gyvatės dėkingumas

Gyvatės dėkingumas

Lietuvių mitologinė sakmė

Nuėjo moteris miškan ir rado – gyvatė, apie medį apsisukus, gyvačiuojas. Ji turėjo duonos, padėjo ir sako:

– Man sunku gimdyt, tai ir tau sunku. Suėsk nors šitą duoną.

Ta moteris buvo nėščia.

Už kiek laiko ji, viena namie būdama, pagimdė. Tik žiūri – atšliaužia į namus gyvatė ir padeda po slenksčiu karūną.

Nuo to laiko ji viską žinojo. Ji pagimdė berniuką. Ji dabar žino, kad jos vyras mano: jei gims berniukas, tai jį nužudys, nes jam mergaitės reikia.

Atėjo vyras – liepia duot valgyt. Ji neduoda, nes, sako, kad negali pasikelti – pagimdė vaiką.

– Ką pagimdei? – klausia vyras.

– Ką Dievas davė, tą ir pagimdžiau, – atsakė.

Ji žinojo viską, bet reikėjo niekam nesakyti, – neprisipažinti, kad žino.

Dabar, kai ji žinojo vyro mintis, tai labai pradėjo jam įtikti. Pradėjo jie gerai gyventi, taikiai.

– Kodėl tu man tokia gera pasidarei? – sako vyras.

Tuokart ji ir pasisakė, kad žino jo mintis. Nuo to ji daugiau nieko nežinojo.