Gyvačių karalius ant geležinkelio

Gyvačių karalius ant geležinkelio

Lietuvių mitologinė sakmė

Buvo panašiai 1925 metais. Tą vasarą dirbau melioracijoj apie Panevėžį. Ėjom dviese su draugu iš Panevėžio pėsti siauruku geležinkeliu. Panašiai apie Anykščius. Draugas ėjo kiek pirma. Tik staiga draugas atšoko, surikdamas:

– A, va!

Priėjęs žiūriu ir aš. Matau, kad skersai geležinkelio guli gyvatė. Jos uodega kaip riestainis suraityta vienoj pusėj geležinkelio, o galva kitoj ir apie keturis metrus nuo žemės pakelta aukštyn – dairosi. Snukis kai lydekaičių su kuodu. Vidury kuodo dar kažin koks pyplys kaip pirštas. Visa tartum rutuliukais nusėta auksiniais žiedeliais, o per kaklą daugiau kaip piršto platumo auksinė juostelė, tartum šuva su dirželiu.

Aš draugui parodžiau pasitraukti, o pats turėjau tokį aštrų kastuvą, tai kad rėžiau! O ji tartum negirdėjo. Vis dėlto ėmė šliaužt. Ir jau šliaužia per bėgius. Tada aš jai rėžiau ir kitą kartą – ji ir vėl kaip negirdėjo. Tada ji nusileido atšlaitėn. Aš jai kirtau trečią ir ketvirtą kartą. Ji vėl tartum negirdėjo. O paskui įlindo paparčiuosna, ir aš jos daugiau nemačiau.

Kai nakvojau pas žmones ir papasakojau, ką mačiau, tai jie man pasakė:

– Tai tavo laimė, kad jos neužkirtai, o tai ir tu pats būtum negyvenęs. Tai buvo arba vaikas, arba pats gyvačių karalius.