Gyvačių eržilas žirniuose

Gyvačių eržilas žirniuose
Lietuvių mitologinė sakmė


Gyvačių karalių seneliai vadindavo eržilu. Vieną kartą tas eržilas ėjęs žirnių ėsti. Tai matęs žmogus stebėjosi jo baisiu didumu. „Sienojas, – sako, – o sienojas!“ Kai ėda, tai net visas šniūras liunga, o kai žirnius ryja, tai net čeksi!

Paskui ėjo žmonės žiūrėt. Tai rado – išvažinėta kaip vežimu. Kur jo eita, tai nė vienos ankšties nėra.

Žmonės sako, kad kur gyvačių eržilas praeinąs, ten žolė septynerius metus neauganti.

Jei eržilas pavytų, tai žmogų prarytų. Nuo jo reikia bėgt, mėtantis į šonus. Taip užpuolęs tas eržilas vieną žmogų už Dūkšto ežero ir pradėjęs jį vyt. Jis išlikęs tik besislapstydamas už pušelių. Tas eržilas tik atsistos kaip sienojas stačias, pasiklausys, pasiklausys, kur yra žmogus – ir veja, virsdamas linksčiais...

Gyvačių karalius turi gražią karūną. Ji blizga blizga, kaip kokia puokštė iš dviejų eilių, kaip du vainikai vienas prie kito. Jei jo vainiką paimtum, tai viską, viską žinotum!