Gyvačių duobėje

Gyvačių duobėje

Lietuvių mitologinė sakmė

Tai buvo labai seniai. Mano motina pasakojo, kad Lygūnų dvaro pono eigulys ėjo Sciūriu. Eidamas ir įsmuko duobėn. Samanos užsitraukia užsitraukia, ir sėdi jis ten, duobėj. Žiūri – ten daug gyvačių, o viena labai stora, didelė. Bet jam nieko jos nedaro. Mato, kad duobės kampe yra toks mėlynas akmuo, ir visos gyvatės jį palaižo. Jis, ten būdamas, jau ir valgyt nori. Ėmė ir jis tą akmenį laižyt. Pirštu per akmenį pabraukia ir palaižo. Ag valgyt ir nenori. Gerai.

Tai ir išbuvo toj duobėj lig šv. Jurgio. Pradėjo jau ir gyvatės iš duobės iššliaužt. Iššliaužia viena, kita – ir visos. Liko tiktai ta viena didžioji. Ta didžioji tada pradėjo šniokšti pykdama ir vis apie jį sukasi – nori jam tarp kojų įkišt galvą. Jis, kažkaip nuo jos besisukinėdamas, ir išsižergė. Tai gyvatė jam įkišo galvą tarp kojų. Jis pasidarė kaip raitas ant jos. Tai ji tada savim kai metė jį ir išmetė viršun. Ir jis parėjo namo. Kai pasisakė dvaro ponui, kur jis buvo ir su kuo buvo, tai dvaro ponas jį kažkur išvežė, ir jis daugiau negrįžo.