Gudrus tarnas

Gudrus tarnas
Petras Cvirka

Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.

Gyveno kitados ponas ir turėjo labai suktą tarną. Siunčia kartą ponas tarną į miestą nupirkti jam grietinės. Tarnas nuėjo į miestą, susitiko pažįstamus ir pragėrė visus pono pinigus.

Grįžus tarnui, ponas ir klausia:

– Ar nupirkai grietinės?

– Neapsimoka ir pirkti, – sako tarnas, – tokia bloga grietinė, kad nė šuo nelaižo. Jei nori ponas turėt grietinės, pirk karvę.

Patiko ponui tarno sumanymas. Davė jis jam pinigų karvei pirkti. Nuėjo tarnas į miestą, pragėrė visus pono pinigus, o grįžęs namo ir sako:

– Ponuli, nupirkau tokią karvutę, kad negalima nė atsidžiaugti. Tik dar reikėtų pridėti keliasdešimt rublių tvartui išnuomoti.

Ponas davė tarnui dešimt auksinių. Nuėjęs miestan, tarnas ir tuos pinigus su draugais pragėrė.

Sugrįžęs ir sako:

– Ponul, duok porą auksinių nupirkt milžtuvei.

Ponas davė ir tą porą rublių.

Nepraėjo nė dienos, tarnas ir vėl pristojo prie pono:

– Ponul, reiktų nusamdyt milžėją. Vakar pabandžiau karvutę milžti – pilnas rankoves pieno primilžau.

Ponas ir tą kartą davė pinigų. Surinkęs keliasdešimt auksinių, tarnas pirko iš žmonių perrūgusią grietinę ir vis vaišino poną. Ponas buvo patenkintas.

Atvažiavo pas poną svečias ir, pavaišintas grietine, nepaprastai ją išgyrė.

– Tu nežinai, sveteli, iš kur tokia grietinė! Juk aš pirkau karvę. Ir kokią veislinę, kokią gražią.

Prašo svečias, kad jam parodytų karvę. Pasišaukė ponas savo tarną ir sako:

– Štai, svečias įsigeidė mūsų karvutės pasižiūrėti. Gal nuvesi mudu į tvartą.

– Oi, oi, pone! – sako tarnas, – pamečiau nuo kūtės raktą. Visur ieškojau – nesuradau. Gal rytoj kaip nors duris atlupsiu.

– Gerai, – ponas sutiko.

Kitą rytą tarnas atėjęs ir sako:

– Ponuli, raktą tai aš radau. Tik visa bėda – mūsų žalmargė susirgo. Reiktų pinigučių vaistams.

Ponas ir vėl davė dešimt auksinių. Kitą dieną ateina tarnas raudodamas ir sako ponui:

– Oi, oi, ponul! Vaistai nepadėjo, karvutė padvėsė...

Ir prašo tarnas, kad ponas duotų pinigų odai nulupti.

Ponas davė.

Ateina tarnas vėl ir sako:

– Odą jau nulupo, dabar reiktų karvę už miesto išvežti. Ar negalėtum, ponul, išmest keletą auksinių?

Ponas ir vėl davė penketą auksinių. Matydamas, kad ponas toks kvailas, tarnas įsidrąsino ir sako kitą dieną:

– Ponuli, reiktų karvei nupirkti grabą.

– Grabą? – klausia ponas, – nuo kada gi karves pradėjo grabuose laidoti.

– Nuo švento Niekados! – atsakė tarnas.

– Vai, o aš ir nežinojau! – sako ponas ir davė dešimt auksinių karvei grabui nupirkti.

Naktį tarnas atsikėlė, prislinko prie pono langų ir, apsimesdamas karve, mykia, mauroja, nagais sienas braižo.

Rytą atėjęs pas poną, tarnas ir klausia:

– Ponuli, ar nakčia nieko negirdėjai?

– Rodos, kažin ką girdėjau, – sako ponas. – O kas?

– Aš ir užmigt negalėjau, – sako tarnas, – visą naktį po pono langais, amžinatilsį, žalmargė mykė.

– Mykė? – klausia ponas. – Kaip ji mykė, kad ją į grabą paguldei ir užkasei.

– Taigi, taigi, dėl to ir baisu, kad užkasta, o mykia. Dar pradės, ko gero, naktimis badytis, žmones gąsdinti.

– Atsimenu, – sako ponas, – dabar gerai atsimenu, kad naktį mykė. O ką daryti, kad ji nemyktų?

Tarnas ir sako:

– Kalbėjausi su kunigu: jis man patarė mišias užpirkti. Dešimties auksinių prašė.

Davė ponas dešimt auksinių.

Už surinktus pinigus suktas tarnas pirko namelį, vedė pačią ir laimingai gyveno.

O ponas visą amžių gailėjosi karvės.