Grumtynės su vaikeliu

Grumtynės su vaikeliu
Lietuvių mitologinė sakmė


Žmogus turėjo du sūneliu: Jonį ir Juzę. Juzė buvo mažesnis, o Jonis didesnis.

Vaikai toli laukuose ganydavo gyvulius. Visada ganydavo po vieną. Kai tik Juzė išgena gyvulius, pas jį atbėga mažas vaikelis. Jis Juzei vis sakydavo:

– Juze, kai grumsimės, man strėnų nespausk.

Ir jis Juzę tiek privargindavo, kad tas vos kojomis paeidavo.

O kai gyvulius Jonis išgindavo, tada vaikelis pažiūrėdavo, kad Jonis gano, ir nubėgdavo atgal į krūmus.

Tėvai pradėjo Juzės klausti:

– Kodėl tu pareini taip pavargęs?

Juzė sako:

– Pas mane ateina vaikelis ir liepia eiti grumtis. Visą dieną neduoda ramybės. Ir vis prašo, kad strėnų nespausčiau.

Tėvai klausia:

– Joni, o pas tave ar ateina mažas vaikelis?

Jonis sako:

– Ateina, pažiūri į mane ir nubėga.

Tėvai pagalvojo: „Ar nebus tik pinigai?“

Jonį apdarė Juzės drabužiais ir įsakė, kad sakytųs esąs Juzė. Ir, kada grumsis, kiek galėdamas spaustų strėnas.

Kai Jonis nuginė gyvulius, vaikelis tuojau ir atbėgo. Atbėgęs žiūri į piemenuką ir sako:

– Būtų by Jonis, būtų by Juzė.

Jonis sako:

– Ar jau nebepažįsti? Juk matai, kad esu Juzė.

– Nuo drabužių būtų Juzė, o nuo stovyklos būtų Jonis, – vis nesiliovė vaikelis. – Pasakyk man, ar tu tikrai esi Juzė?

– Tikrai esu Juzė, – atsakė Jonis.

– Na, kad esi Juzė, einam grumtis.

Pradėjo vaikelis grumtis, o Jonis kiek galėdamas spaudė strėnas. Neilgai grūmėsi – sprogo statinaitės lankas, ir pabiro krūva pinigų.

Pinigai buvo žadėti Juzei, o gavo Jonis.