Grumtynės su vaikeliu
Grumtynės su vaikeliu |
---|
Lietuvių mitologinė sakmė |
Žmogus turėjo du sūneliu: Jonį ir Juzę. Juzė buvo mažesnis, o Jonis didesnis.
Vaikai toli laukuose ganydavo gyvulius. Visada ganydavo po vieną. Kai tik Juzė išgena gyvulius, pas jį atbėga mažas vaikelis. Jis Juzei vis sakydavo:
– Juze, kai grumsimės, man strėnų nespausk.
Ir jis Juzę tiek privargindavo, kad tas vos kojomis paeidavo.
O kai gyvulius Jonis išgindavo, tada vaikelis pažiūrėdavo, kad Jonis gano, ir nubėgdavo atgal į krūmus.
Tėvai pradėjo Juzės klausti:
– Kodėl tu pareini taip pavargęs?
Juzė sako:
– Pas mane ateina vaikelis ir liepia eiti grumtis. Visą dieną neduoda ramybės. Ir vis prašo, kad strėnų nespausčiau.
Tėvai klausia:
– Joni, o pas tave ar ateina mažas vaikelis?
Jonis sako:
– Ateina, pažiūri į mane ir nubėga.
Tėvai pagalvojo: „Ar nebus tik pinigai?“
Jonį apdarė Juzės drabužiais ir įsakė, kad sakytųs esąs Juzė. Ir, kada grumsis, kiek galėdamas spaustų strėnas.
Kai Jonis nuginė gyvulius, vaikelis tuojau ir atbėgo. Atbėgęs žiūri į piemenuką ir sako:
– Būtų by Jonis, būtų by Juzė.
Jonis sako:
– Ar jau nebepažįsti? Juk matai, kad esu Juzė.
– Nuo drabužių būtų Juzė, o nuo stovyklos būtų Jonis, – vis nesiliovė vaikelis. – Pasakyk man, ar tu tikrai esi Juzė?
– Tikrai esu Juzė, – atsakė Jonis.
– Na, kad esi Juzė, einam grumtis.
Pradėjo vaikelis grumtis, o Jonis kiek galėdamas spaudė strėnas. Neilgai grūmėsi – sprogo statinaitės lankas, ir pabiro krūva pinigų.
Pinigai buvo žadėti Juzei, o gavo Jonis.