Generolo Stasio Pundzevičiaus apklausa JAV Kongrese
Generolo S. Pundzevičiaus 1953-09-21 apklausa JAV Kongreso House Baltic Komitete dėl Lietuvos 1940 m. okupacijos aplinkybių.
Esu Will Allen, esame Baltic House, Niujorke, data 1953 m. rugsėjo 21 d. ir apklausinėjame Lietuvos Vyriausybės Generalinio štabo viršininką generolą Stasį Pundzevičių. Vertėjas - Vaclovas Sidzkiauskas.
Will Allen (A): Galime pradėti. Generole, prašau nurodykite kokias pareigas užėmėte Lietuvos vyriausybėje?
Stasys Pundzevičius (P): Generolas nurodo, kad buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas.
A: Nuo kada iki kada?
P: Nuo 1939 m. gegužės mėn. iki 1942 m.
A: Kokias jis pareigas užėmė iki 1939 m.?
P: Jis buvo divizijos vadas.
A: Ką Lietuvos kariuomenės struktūroje reiškia divizijos vadas?
P: Jis buvo divizjos vadas, diviziją sudarė 3 brigados.
A: Kaip suprantu, jis buvo divizijos vadu ir 1939 m. buvo paaukštintas bei paskirtas Generalinio štabo viršininku?
P: Taip, teisingai.
A: Kas nutiko, kai jis pasitraukė iš Generalinio štabo viršininko pareigų, ką jis veikė?
P: Mane atleido iš armijos, aš ieškojausi darbo. Man buvo neįmanoma susirasti darbo, manimi domėjosi slaptoji policija; aš slapsčiausi šalies viduje.
A: Kiek laiko jis slapstėsi, kiek laiko jis buvo Lietuvoje ir kada paliko Lietuvą?
P: Visą laiką iki 1944 m. liepos mėn., kai Sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą.
A: Kur jis tada nuvyko?
P: Jis nuvyko į Bavariją.
A: Jis nuvyko į Bavariją. Ką jis veikė Bavarijoje, kas jam ten nutiko?
P: Bavarijoje jis nuvyko pas vieną Bavarijos ūkininką ir jo šeimą, Bavarija buvo okupuota Amerikos kariuomenės.
A: Kas nutiko po to?
P: Bavarijoje jis dirbo įvairius darbus DP stovyklose, o kai jam atsirado galimybė palikti Europą, jis emigravo į JAV.
A: Kuriais metais tai įvyko?
P: 1949 m. spalio mėn. pabaigoje.
A: Suprantu, jis atvyko į JAV 1949 m. Mes sužinojome trumpą jo gyvenimo santrauką nuo 1939 m. iki 1949 m. Dabar grįžtant į tą laikotarpį, kai jis užėmė oficialias pareigas Lietuvoje paskutiniais Respublikos gyvavimo metais, gal generolas norėtų bendrai pasisakyti apie tai, ar visgi tęsiame klausimų forma?
P: Jis pageidauja toliau atsakinėti į klausimus.
A: Suprantu. Vienas klausimas, kuris ateina man į galvą ir kurio klausiau ankstesnio liudytojo, bet jis nežinojo atsakymo, tai galbūt generolas žinos. Kaip suprantu, savitarpio pagalbos sutartis leido Raudonajai armijai Lietuvoje dislokuoti 20 tūkstančių karių. Norėčiau sužinoti, kokio dydžio tuo metu buvo Lietuvos kariuomenė?
P: Panašaus dydžio, apie 20 tūkstančių.
A: Tai reiškia, kad Lietuvos kariuomenė buvo tokio paties dydžio, kokį Sovietų armija siekė dislokuoti Lietuvoje. Taigi, santykis buvo vienas prie vieno.
P: Vienas prie vieno.
A: Bet kiek tiksliai karių Raudonoji armija dislokavo Lietuvoje?
P: Labai sunku nustatyti ar tiskliai pasakyti Raudonosios armijos tikslų karių skaičių, tačiau mūsų žiniomis jų buvo daugiau nei 35 tūkstančiai.
A: Kaip buvo pasiskirsčiusios Raudonosio armijos įgulos Lietuvoje? Ar jos buvo viena šalia kitos ar skirtingose vietose?
P: Buvo trys įgulos.
A: Trys įgulos. O kur jos buvo?
P: Alytuje, Lietuvos pietuose. [Triniane] šalia Nemuno upės. [Gazunaik], šiaurinėje dalyje.
A: Ta antra įgula prie upės, kurioje vietoje ji yra?
P: Ji yra 20 km (apie 14 mylių) nuo buvusios Lietuvos sostinės Kauno.
A: Suprantu, tada galime apibendrinti. Viena įgula buvo Lietuvos šiaurėje, netoli Latvijos sienos.
P: Netoli vidurio rytų nuo Kauno pietryčiuose.
A: Kaip suprantu, nei viena iš jų nebuvo šiauriau Kauno, visos buvo piečiau arba rytuose nuo Kauno.
P: Teisingai.
A: Ar toks [įgulų] pasiskirstumas turėjo kokią nors reikšmę? Ar tai suteikė Raudonosios armijos įguloms kokį nors strateginį pranašumą šalyje?
P: <...> strateginę reikšmę. Tai buvo pagrindiniai komunikacijos centrai, ir peržiūrėjus <...> šalies <...> jie užėmė svarbiausias pozicijas.
A: Tada tai yra svarbu, įgulų dislokacija buvo strategiškai reikšminga, taip? Galbūt buvo siekiama kažkokių slaptų tikslų?
P: Nekyla dėl to abejonių, mes siūlėme kitas vietas, bet Maskva reikalavo šitų.
A: Gerai, suprantu, kad mes kažką užčiuopėmė. Kokios buvo siūlomos alternatyvos, kurios buvo atmestos?
P: Mes jiems siūlėme keletą vietų šiaurinėje dalyje, ne šitoje Lietuvos dalyje. Vieną vietą [Svalke] ant upės <...> kranto ir kitas mažesnes vietas. [Tikriausia apklausos metu buvo rodoma žemėlapyje, todėl sunku pasakyti apie kokias vietas čia eina kalba]
A: Ar siūlėte tokias vietas, kad Sovietų armija neįgautų strateginio pranašumo? Trumpai tariant, ar tai buvo katės ir pelės žaidmas?
P: Mūsų tikslas buvo paskirstyti juos skirtingose vietose, siekiant nesuteikti jiems strateginio pranašumo ir taip neleisti sukurti situacijos, kuri sutrukdytų mums mobilizuoti savo pajėgas, jei to prireiktų.
A: Aš noriu atsiprašyti, jei iš mano balso tono atrodytų, kad aš darau išvadas apie tai, aš manau, kad tai yra patriotinė pozicija, kurios laikytųsi kiekvienas patriotas. Aš gerbiu generolo atsakymus. Aš manau, kad pasaulis įvertins generolo patriotinius motyvus. Liko pasiaiškinti vieną dalyką. Kaip suprantu, buvo sutelkta Raudonosios armijos karių prie sienos. Man nelabai aišku, ar tai buvo siena tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos?
P: Taip.
A: Tai buvo Lietuvos-Sovietų siena. Žiūrint į žemėlapį, ji atrodo labai ilga, galima matyti, kad Latvijos siena kertasi su ja, siena su Latvija šiaurėje buvo ilgiausia siena.
P: Šiaurėje buvo Latvija, bet po savitarpio pagalbos sutarties Vilniaus kraštas <...> prisijungė prie Lietuvos, todėl tuo metu Lietuva turėjo gana ilgą sieną su Sovietų Rusija.
A: Suprantu. Kokio apytiksliai ilgio myliomis arba kilometrais buvo ta siena?
P: Apie 140 mylių arba apie 200 kilometrų.
A: Apie 140 mylių, ir ten prie sienos buvo gausios Raudonosios armijos pajėgos?
P: Jis turėjo žinių ir patikrintos informacijos, kad ten buvo sukoncentruotos rusų pajėgos, ten buvo apie 200 tūkstančių [rusų] karių prie Lietuvos-Sovietų sienos.
A: Noriu papildomai paklausti, ar sovietai turėjo aerodromų Lietuvoje?
P: Jie planavo statytis aerodromus ant Lietuvos žemės per <...> Kažkiek jiems pavyko, bet kiti buvo <...>
A: Suprantu. Ar šie aerodromai buvo suteikti pagal savitarpio pagalbos sutartį?
P: Pradžioje tai buvo numatyta sutartyje, ir kai Sovietų įgulos buvo įkurtos Lietuvoje, pirmiausia buvo norima turėti aerodromus, vyko diskusijų dėl jų vietos.
A: Ar savitarpio pagalbos sutartyje buvo numatyta, kiek aerodromų jie galės pasistatyti?
P: Generolas sako, kad jis neatsimena tikslaus savitarpio pagalbos sutarties teksto šiuo klausimu, tačiau rusai norėjo turėti 2 aerodromus Suvalkijos regione ir du arba daugiau kitose vietose. Jiems pavykos pasistayti laikiną aerodromą Suvalkijoje.
A: Kur tai yra žiūrint į Kauną?
P: Jis yra Nemuno kairiajame krante, tarp Nemuno upės, Rytų Prūsijos ir Lenkijos.
A: Kaip toli nuo Kauno?
P: Apie 20 kilometrų (14 mylių).
A: Kokia yra generolo nuomonė apie šio aerodromo vietą. Ar jis buvo rusų pastatytas, galvojant apie vokiečius, ar jis būtų buvęs panaudotoas Lietuvos okupacijai?
P: Jis buvo nukreiptas prieš Vokietiją.
A: O kitos jų prašytų aerodromų vietos, kokia būtų jų strateginė reikšmė?
P: Tokia pati. Tai buvo priemonės agresijai.
A: Mes turime 2 skirtingus strateginius tikslus, karių įgulos buvo skirtos kontroliuoti Lietuvą, aerodromų tikslas buvo kitas, nukreiptas į Vakarus.
P: Jis [generolas] visiškai sutinka su Jumis. Pirma, įgulos turėjo vieną tikslą, kontroliuoti šalies aukštutinę dalį ir įkurti aerodromus (ar oro uostus) <...> skirtus galimos agresijos operacijoms.
A: Tai išsiaiškinus, grįžkime prie generolo oficialių veiksmų. Pradėkime nuo jo paskyrimo Generalinio štabo viršininku. Ar tai įvyko prieš ultimatumą?
P: Apie 6 mėnesius prieš ultimatumą.
A: Suprantu. Gerai, o kaip dėl savitarpio pagalbos sutarties? Ar generolas buvo kaip nors susijęs su savitarpio pagalbos sutartimi? Ar tai įvyko prieš jį paskiriant Generalinio štabo viršininku?
P: Prieš.
A: O tuo laikotarpiu, per šešis mėnesius iki ultimatumo, ar generolui buvo pavesta atlikti kažkokias pareigas, kurios galėtų būti įdomios šios apklausos kontekste? Ar buvo koks nors karinis pasirengimas, atsižvelgiant į akivaizdžią įvykių eigą?
P: Buvo išbandytas mobilizacijos planas, siekiant būti pasiruošus bet kokiems įvykiams, kiek leido galimybės buvo gerinama ginkluotė. Buvo daroma tai, ką darytų nepriklausoma šalis ir jos vyriausybė esant tokioms aplinkybėms.
A: Ar buvo kokių nesutarimų su vyriausybe. Generole, turiu omeny, kad kariuomenės vadas gali norėti daryti vieną, bet jį riboja vyriausybės politika, kuri gali turėti kitus tikslus? Atsiprašau, noriu būti teisingai suprastas. Mano klausimas gali būti neaiškus ir suklaidinti liudytoją. Aš nenoriu jam sufleruoti atsakymų, aš nenorių uždavinėti klausimų su numanomais atsakymais. Aš noriu paklausti štai ko. Akivaizdu, kad Lietuvos vyriausybės politika buvo išsaugoti taiką bet kokia kaina. Toks man susidaro įspūdis apie vyriausybės politiką. Naturalu, kad tokia politika gali riboti kariuomenės vado galimybes.
P: Pagrindiniai apribojimai buvo finansinio pobūdžio, nes vyriausybė negalėjo duoti tiek pinigų, kiek mes prašėme.
A: Jūs suprantate, aš bandau susidaryti vaizdą apie problemas, kurias turėjo maža šalis, pasienio valstybė, besiribojanti su Sovietų Sąjunga, susidūrusi su Sovietų Sąjungos agresija. Toks yra mano klausimo tikslas.
A: Gerai, toliau reikia pakalbėti apie ultimatumo gavimą [pakeičiama įrašo juosta] Ką pirmiausia sužinojote apie ultimatumą?
P: Pirmiausia jam buvo pranešta atvykti į susitikimą su Krašto apsaugos ministru, generolu Musteikiu.
A: Kur jūs buvote tuo metu?
P: Generaliniame štabe.
A: Kur jis yra, Kaune?
P: Kaune.
A: Koks buvo iškvietimo tikslas? Ar jis prašė jūsų ko nors, ar jis suteikė jums kokios informacijos? Ar jis prašė jūsų ką nors padaryti?
P: Iškvietimo tikslas buvo Ministrų kabineto susirinkimas Baltuosiuose rūmuose, kuriame aš turėjau dalyvauti ir pateikti savo <...>
A: Ar jūs dalyvavote Ministrų kabineto susirinkime?
P: Taip, aš dalyvavau tame susirinkime.
A: Gal generolas galėtų papasakoti, kas paaiškėjo tame susirinkime?
P: Buvo tariamasi, paaiškėjo, kad Maskva atmetė visus Lietuvos pasiūlymus, visos Lietuvos vyriausybės pasiūlytos susitaikymo priemonės Maskvos buvo atmestos. Maskva ieškojo preteksto įsiveržti į Lietuvą ir vyriausybė turėjo apsispręsti priimti ar atmesti ultimatumą.
A: Ar jūsų buvo klausiama patarimo šiuo klausimu, jei taip, koks jis buvo?
P: Susirinkime buvo skirtingos nuomonės dėl ultimatumo priėmimo ar atmetimo, tada Lietuvos Prezidentas paklausė manęs, ar mes pajėgūs apsiginti. Mano atsakymas buvo toks: "Manau, kad būtų patartina priešintis, bet realiai, matant esamą situaciją šalyje ir Lietuvos kariuomenės apsupimą, tai būtų bergždžia, todėl praktiškai bet koks efektyvus pasipriešinimas kariniu požiūriu yra neįmanomas." Tokią nuomonę pasakiau. Mūsų kariuomenės dydis buvo per mažas, lyginant su Sovietų pajėgomis. Antra, Sovietų įgulų lokacija Lietuvoje, kaip minėjau, strateginiu požiūriu nebuvo mūsų naudai. Sovietų įgulų įkūrimas suardė mūsų mobilizacijos planus, praktiškai mus sunaikino. Prie Sovietų-Lietuvos sienos buvo sutelkta didelės Rusijos armijos pajėgos, kurios greitai būtų sužlugdžiusios bet kokį bandymą priešintis.
A: Generole, ar per visus praėjusius metus nuo tada, jūs nepakeitėtė savo nuomonės? Ar tebegalvojate taip pat?
P: Tebegalvoju taip pat.
A: Suprantu. Kas įvyko po jūsų patarimo ir ultimatumo? Kokios buvo jūsų funkcijos ir pareigos?
P: Kuriam laikui aš likau Generalinio štabo viršininku.
A: Kiek laiko, kada buvote atleistas?
P: Aš likau Lietuvos kariuomenėje iki 1940 m. gruodžio mėn. Iš Generalinio štabo viršininko pareigų buvau atleistas po dviejų mėnesių, kai Lietuvos kariuomenė buvo integruota į Sovietų Sąjungos kariuomenę, tada aš tapau divizijos vadu.
A: Suprantu. Dar norėčiau grįžti į tą laiką, kai buvo įkurtos įgulos, kokie santykiai buvo tarp jų ir Lietuvos kariuomenės? Ką generolas galėtų papasakoti apie įgulų elgesį, kaip jos buvo administruojamos, ką jos veikė, koks jų elgesys buvo Lietuvos piliečių atžvilgiu, kokie buvo santykiai tarp jų?
P: Pradžioje Sovietų įgulų elgesys buvo komplikuotas. Matomai, jiems buvo duotas įsakymas gerai elgtis, neišvykti iš kareivinių, neturėti santykių su vietiniais gyventojais ir elgtis padoriai.
A: Ar jie taip gerai elgėsi visada, ar nepasikeitė jų elgesys?
P: Jie pasikeitė 100 proc. Jie pradėjo elgtis arogantiškai, jie kišosi į visus vietinius reikalaus, vienu žodžiu, jų elgesys tapo nepakenčiamas?
A: Gerai, o kada taip pasidarė?
P: Buvo nedideli incidentai Vilnioje ir Vilniuje bei kitose vietose dar iki okupacijos, bet po okupacijos, kai [rusų] kariuomenė okupavo Lietuvą, jie pradėjo elgtis arogantiškai, kištis į vidaus reikalus.
A: Ar toks pasikeitimas įvyko po ultimatumo, ar prieš?
P: Šis pasikeitimas įvyko, kai prasidėjo Sovietų veiksmai, diriguojami iš Maskvos. Kaip jums žinoma, jie pradėjo propogandos akciją, kaltinimus dezertyravimu ir pan., tai buvo pretekstu dar prieš pat ultimatumą, bet radikalus elgesio pasikeitimas įvyko gavus ultimatumą.
A: Gerai, vadinasi bauginimo kampanija prasidėjo dar iki ultimatumo?
P: Generolas nurodo, kad kaip Generalinio štabo viršininkas jis neturėjo priešų [toliau yra nesuprantama, kas turima omeny], tai buvo Maskvos veiksmai, kurie buvo susiję su įgulomis, Sovietų karių dingimu ar tariamu dezertyravimu iš įgulų, vienu žodžiu, Maskva ieškojo preteksto ir tai darė per radiją, spaudą ir tiesioginiais kaltinimais. Todėl premjeras Merkys birželio 6 d. nuvyko pokalbiams į Maskvą pas Molotovą, o po to, kai jam niekas nepavyko, jis paprašė prisijungti birželio 10 d. užsienio reikalų ministrą Urbšį, tada Merkys grįžo į Kauną, o Urbšys liko Maskvoje. Tada sekė ultimatumas. <...>
A: Mums reikia pasiaiškinti porą dalykų. Ankstesniame profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus, kuris veikė kaip premjeras, liudijime jis nurodė, kad jis turėjo pagrindo skųstis Maskvai dėl Sovietų įgulų Lietuvoje elgesio, kad jie stekeno šalį, galvoju, tai buvo ta frazė, kuriai jis pritarė. Tada buvo Sovietų kaltinimai Sovietų karių grobimu. Ar generolas galėtų tai paaiškinti?
P: Apie konkrečių Sovietų karių vadų kišimąsi aš, kaip tuometinis Generalinio štabo viršininkas, neturėjau jokių žinių, nes mes bendravome su jų armijos politiniais patarėjais, o juos instruktavo Pozdniakovas ir Dekanozovas. Mes turėjome reikalų su šiais žmonėmis.
A: Jūs turėjote reikalų su Raudonosios armijos politiniais komisarais, tą turite omeny?
P: -
A: Su kuo konkrečiai iš Raudonosios armijos jūs turėjote reikalų?
P: Jis neturėjo tiesioginių kontaktų su Sovietų generaliniu štabu. Jie duodavo instrukcijas politiniams komisarams, kurie būdavo konkrečiame Lietuvos dalinyje <...>
A: Aš klausiu, ar jis gali prisiminti bent vieno iš jų pavardes.
P: Pirmasis politinis patarėjas, kuris buvo paskirtas iš karto po okupacijos, buvo Andrius Petrauskas. Antrasis, atsiųstas iš Maskvos, buvo žiaurus žmogus, tai buvo Macijauskas.
A: Atrodo, kad tai lietuviškos pavardės.
P: Taip, pavardės lietuviškos, abu buvo jauni žmonės. Jie pabėgo iš Lietuvos, pas juos išsimokslino, buvo ten indoktrinuoti, tapo įsitikinusiais komunistais ir buvo išsiųsti atgal į Lietuvą.
A: Suprantu. Ar teisus buvo Vincas Krėvė-Mickevičius kaltindamas, kad Raudonoji armija savo nuožiūra atiminėjo daiktus ir produktus, kaip norėjo, be jokios apskaitos, trumpai tariant, kad jie plėšikavo iš Lietuvos piliečių?
P: Asmeniškai, kaip generolas, aš neturėjau reikalų su vykdytojais, aš dirbau armijoje, aš neturėjau tiesioginių kontaktų ar reikalų su atsargomis, bet aš girdėjau, kad tuo metu buvvo daug incidentų, ypač provincijoje, kur Sovietų armija elgėsi netinkamai, jie rekvizuodavo ir terorizuodavo vietinius gyventojus.
A: Pabandykime sukonkretinti, ką reiškia netinkamai. Ką turite omeny?
P: Sovietų armijos vadai, norėdami gauti geresnio maisto, geresnę apsistojimo vietą, geresnias gyvenimo sąlygas, reikšdavo tokius reikalavimus vietinės
valdžios administracijai ir netgi pasiimdavo tai, ko jie norėdavo, namus, maistą, nekreidami dėmesio į nieką.
A: Ar jie sumokėdavo už tai?
P: Daugumoje atvejų, jie nieko nemokėdavo.
A: Kas liečia turtą, jie jį pasiimdavo daugumoje atvejų nemokamai. O kaip dėl žmonių, ar jie juos prievartaudavo, grąsindavo jiems?
P: Buvo tokių grasinimų, kad už mano įsakymo įvykdymą atsakai savo gyvybe arba turėsi tokias ir tokias pasekmes <...>. Taigi, tokiais gasdinimais jie priversdavo vietinę valdžią paklusti jų reikalavimams.
A: Gerai, o ar jie darydavo tą patį, ką kitose vietose, ar jie grobdavo žmones ir išveždavo į Sibirą, ar jie prievartaudavo moteris, ar jie buvo tokie brutalūs, ar jie darė panašius dalykus?
P: Generolas sako, kad jis konkrečių duomenų apie tokius incidentus neturi, bet jis yra girdėjęs apie tokius indicentus ir kad buvo daug skundų dėl to. O kas liečia deportacijas, tai jas vykdė NKVD, Sovietų slaptoji policija, o ne armija.
A: Gerai, tai jei teisingai suprantu, tai reali situacija dėl turto atėmimo, Lietuvos piliečių kankinimo, buvo policijos, o ne armijos, problema, todėl į tai nebuvo atkreipiamas generolo dėmesys. Ar teisingai?
P: [kažką pasakė lietuviškai]
A: Tai paaiškina, kodėl tokio pobūdžio skundai nebuvo jums adresuojami ir todėl jūs negalite apie tai paliudyti?
P: Taip.
A: Dabar pasakykite man, ar generolas turėjo asmeninių kontaktų su Dekanozovu?
P: Aš buvau pristatytas Dekanozovui jam atvykus į Sovietų ambasadą Kaune ir aš su juo mačiausi dvidešimt kartų.
A: Dar vienas klausimas. Ar buvo kokių nors Sovietų piliečių, ar tai būtų Dekanozovas ar Posdniakovas, bandymų Lietuvoje duoti nurodymus generolui.
P: Buvo, bet netiesiogiai, o per Sovietų armijos atašė. Jo pavardė buvo majoras Korotkikh.
A: Kaip paraidžiui būtų?
P: K-O-R-O-T-K-I-K-H.
A: K-O-R-O-T-K-I-C-H.
P: Sakyčiau K-H. Korotkikh.
A: Ar tai yra rusiškas tarimas? Gerai. Taigi, Sovietų karinis atašė veikė kaip tarpininkas tarp Sovietų ir Lietuvos armijos, Lietuvos Generalinio štabo?
P: Majoras Korotkikh, Sovietų karinis atašė, Sovietų Sąjungos atstovas, buvo specialiai paskirtas čia, jis prašė ką paskirti į svarbius armijos postus [toliau nesuprantama, kas turima omeny].
A: Kokios pozicijos domino atašė? Kaip suprantu, jis bandė nurodinėti dėl paskyrimų Lietuvos armijoje, ar ir civilinėje administracijoje?
P: Dėl civilinės administracijos aš nežinau, bet armijoje jie [bandė nurodinėti] dėl paskyrimų.
A: Ar jis galėtų konkretizuoti ir šiek tiek daugiau pasakyti dėl kokių pozicijų jie nurodinėjo?
P: Tai pavyzdžiui pulkininko paskyrimas Generalinio štabo antro skyriaus vadovu.