Geležies suvirinimas

Geležies suvirinimas

Lietuvių etiologinė sakmė

Seniau ant žemės kalviais tebuvo tik pragaro kipšai. Žmonės galėjo vartoti kūjį ir reples, galėjo šį tą padaryti, bet suvirinti geležį tesugebėjo tik velniai. O šie žmonėms tos paslapties neišdavė. Gudrus žemaitis stojo už gizelį prie velnio kalvio ir mano: akylai stebėsiu meistro darbą, turėsiu išgauti paslaptį, kaip suvirinti geležį. Išbuvo metus ir kitus, o paslapties nesužinojo. Nustojęs vilties, metė kalvę, tik velniui sako:

– Uždėsiu savo kalvę, viską moku dirbti, tau nebevergausiu.

– O kaip bus su suvirinimu geležies?

– Sugebėsiu ir tą padaryti.

Po kiek laiko sutinka jį buvusis meistras ir klausia:

– Kaip sekasi amatas?

– Kuo puikiausiai.

– Ir geležį suvirini?

– Geriau už tave.

– Turbūt smiltis barstai ant geležies?

– Apsieinu ir be tų.

Čia galvoja žemaitis: „Kad išsitarė apie smiltis, turbūt jos reikalingos geležiai virinti.“

Eina, mėgina – tikrai, geležį jos sutraukia: du gabalu kaip vienas pasidaro.

Uždėjo kalvę, prisiėmė gizelių, išmokė tuoj amato. Ir velniai, darbo nebetekę, gavo pragaran išsikraustyti – kas prie anų eis, kad jau žmonės to amato pramoko.