Gaila

Gaila
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1911 m.

I

Tokios skaisčios dienužės užstojo.
Saulė šildo, myluodama gamtą,
Kuriai dar neseniai buvo lemta
Verkt su vėju žiemos, tuo piktuoju,
Verkti, laukti pavasario jauno...
(Kurs į mus prajovingai keliauna,
Atsivesdamas lipšniąją šeimą
Giesmininkų į pagirį lėtą.)
Saulė šildo paniurusį kaimą,
Kurio ilgis dažnai mano siela,
Veidmainingų kalbų apgalėta;
Šildo pievą mirguojančią, mielą,
Jos šilkinį žolyną ir gėlę...
Į dirvoną, į pelkę kupstingą
Piemuo kaimenę gena nūdieną –
Ir širdis jo rami ir laiminga.
Visur meilė, palaima ta viena,
Visur gera...

Tik gaila, kad vysta
Greitai gėlės ir skaisti jaunysta
Nuo bučiavimo karšto saulutės;
Gaila – debesys nusiminimo
Jau vėl slenka artyn pasipūtę
Ir skersuoja piktai į likimą...

II

Gaila gėlių, kurios vysta
Patvoryje,
Ar tai saulė šviečia, ar tai
Lietus lyja.
Gaila gintaro, kurs guli
Gilumose.
Gaila sielos, kuri skęsta
Vien skausmuose.
Ir dainuot miške man gaila,
Kada ūžia
Graudžiai medžiai, audra siunta
Po giružę.
Gaila galios, kuri glūdi
Nebandyta;
Gaila vargdienio, kurs verkia,
Kėlęs rytą.