Ežys jaunikis
| Ežys jaunikis Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno senelis ir senutė, ir neturėjo jiedu vaikų. Vieną vakarą suklaupę seneliai karštai meldė dievą, kad jiems duotų nors kokį atliekamą vaikelį.
Senelė vis kartojo:
– Viešpatie, jei negali mus, kaip visus, apdovanoti, duok nors kokį ežiuką.
Kitą rytą, išėję kruštinės krušti, rado seneliai piestoje susigūžusį mažą ežiuką. Po kiek laiko, pabėginėjęs, palandžiojęs po kampus, ežiukas ir sako seneliui:
– Tėveli, nueik į girią ir išrink storiausią ąžuolą su išpuvusia dreve pašaknyje.
Senelis nuėjo į girią ir išrinko ąžuolą. Kai jis grįžo, ežiukas jam ir sako:
– Dabar, tėveli, gink prie to ąžuolo, ką tvarte laikai. Ten aš juos ganysiu lygiai vienuolika metų.
O tvarte senelis laikė kiaulę, karvę ir gaidį. Nuginė juos į girią ir paliko po ąžuolu. Nespėjo dar senelis namo grįžti – kiaulė jau susilaukė vienuolikos paršiukų, karvė – mažos karvutės, o gaidžio galva pasipuošė nauja skiautere.
Kai baigėsi vienuoliktieji metai, išėjo senelis aplankyti ežiuko ir rado jį įsilindusį ąžuolo drevėje. Bet ežiukas nebuvo nė kiek išaugęs, vis toks mažutis, pasišiaušęs. Dėl to iš vienos kiaulės ir vienos karvės buvo prisiveisę tiek kiaulių ir karvių, kad ir suskaityti niekas nebūtų sugebėjęs. Apie gaidį ką ir bekalbėti: devynios skiauterės galvą puošė, o savo ūgiu jis su geru avinu galėjo lygintis.
Ežiukas atskyrė iš bandos dešimt karvių, dvidešimt kiaulių ir sako:
– Dabar, tėveli, šituos gali ginti miestan parduoti. Už gautus pinigus nupirk šimtą pūrų miežių ir dešimt vežimų lentų. Tomis lentomis aptverk diendaržį, paberk ten visus miežius ir įleisk gaidį. O už likusius pinigus gali pirktis, ką tinkamas. Tik kai gaidys pasieks kumeliuko ūgį ir turės vienuolika skiauterių, aš grįšiu.
Taip senelis ir padarė: nusivaręs gyvulius miestan, brangiai juos pardavė, pirko grūdų, lentų ir viską taip sutvarkė, kaip buvo liepęs ežiukas.
Avižomis lesinamas, gaidys vis augo. Išaugo jam ir dešimtoji skiauterė, o ežys po didžiuoju ąžuolu ganė bandą. Jojo kartą per girią vienas ponas, ir užpuolė jį ežiuko banda. Buliai ir karvės ragais subadė pono arklį, o kiaulės ir jį patį būtų iltimis suplėšiusios, jei nebūtų ežiukas išgelbėjęs. Atbėgo ežiukas, nuvarė savo gyvulius ir sako ponaičiui:
– Išgelbėsiu tave ir sveiką iš girios išvesiu, jei pažadėsi už manęs išleisti savo dukterį.
Nėra kas daryti, teko ponui sutikti.
Sveikas namo grįžęs, jis papasakojo, kad pažadėjęs ežiui savo dukterį.
Duktė nusiminė, pradėjo verkti. Ponas, ramindamas, sako:
– Neverk, dukrele. Aplink savo dvarą iškasiu platų griovį, prileisiu jį vandens, o kai ežys atkuduliuos piršlybų, ir negalės pereiti.
Po kiek laiko per girią jojo kitas ponas, ir taip atsitiko, kad ir antrąjį užpuolė ežio gyvuliai. Buliai ir karvės ragais surėmė pono žirgą, jį patį iš balno išvertė, o kiaulės šoko iltimis draskyti.
Šaukiasi ponas pagalbos. Išsirito ežys iš ąžuolo drevės, nuvaikė nuo pono savo bandą ir sako:
– Apginsiu tave nuo bandos ir sveikas galėsi namo keliauti, jei pažadėsi išleisti už manęs savo dukterį.
Nėra kas ponui daryti, kaip atsisakyti: turėjo sutikti. Grįžęs namo, jis pasišaukė dukterį ir sako:
– Dukrele, tave aš ežiui pažadėjau.
– Ką darysi, tėveli, – sako duktė, – teks už jo eiti.
Mergaitės motina nenorėjo savo vienturtės už ežio išleisti ir įsakė aplink dvarą iškasti giliausią griovį, o tą griovį vandens prileisti.
Vieną dieną atėjo senelis, mažojo ežiuko tėvas, į girią ir pranešė sūnui, kad gaidžiui išaugusi vienuoliktoji skiauterė.
Ežys parkuduliavo namo paskum senuką, gindamas didžiausią karvių ir kiaulių bandą.
– Tėveli, – tarė ežys, – šituos gyvulius nusivaryk miestan, brangiai parduok, už gautus pinigus pasistatyk namus, o aš josiu pas sužadėtinę.
Išsivedė ežys skiauterėtąjį gaidį, atsisėdo ant jo nugaros ir nulėkė laukais. Tris dienas keliavęs, pasiekė ežys pirmojo pono dvarą. Mato – dvaras giliu grioviu apvestas, o griovys vandens prileistas. Paragino ežiukas gaidį, tas ir pernešė jį kiton griovio pusėn. Pragydo kakarykorius dvaro kieme, snapu į rūmų duris pasibeldė.
Išėjo ponas ir pamatęs, kokie svečiai pas jį apsilankė, didžiai nuliūdo. Siūlė ponas ežiui daug aukso, sidabro, kad tik jis atsisakytų nuo jo dukters. Kiek pasvarstęs, ežiukas sutiko priimti dovanas.
Kai visos sutartys buvo pasirašytos, jaunikis sėdo ant gaidžio ir išjojo.
Tris dienas jojęs, ežys pasiekė antrojo pono dvarą. Dvaras buvo giliu grioviu apvestas, o griovyje vanduo telkšojo. Paragino ežys savo gaidį, tas ir pernešė jį į kitą griovio pusę. Pragydo kakarykorius dvaro kieme, linksmai sparnais suplasnojo, snapu į rūmų duris pasibeldė.
Išėjo antrasis ponas ir pamatė, koks jaunikis pas jo dukterį apsilankė. Ponas buvo neturtingas, todėl ir nesistengė dovanomis iš ežio išsipirkti. Grįžęs į rūmus, jis susišaukė namiškius ir ėmė su jais tartis, kaip ežio atsikratyti. Duktė ir sako:
– Tėveli, kam jūs pažadus laužot. Juk ežiui esu garbingai pažadėta, todėl jo žmona ir būsiu.
Noroms nenoroms tėvams teko vestuves rengti, pyragus kepti. Kol jaunajai siuvo drabužius, kol muzikantai šveitė savo dūdas, kol dvare ruošėsi vestuvių puotai, ežys pas nuotaką viešėjo. Dienų dienas jis šmėkšlinėjo po sodą, vaikė kurmius, gaudė vabalus. Pamatę jį, žmonės šaipėsi:
– Ei, ei, žiūrėkite, koks jaunikis!
Prieš pat vestuves ežys sėdo ant gaidžio ir parjojo pas savo senelius. Vakare, palakęs pieno, nusivilkęs savo dygiuosius kailius, ežiukas susirangė po suolu miegoti.
Senelė, kažko besistaipydama po vidų, netyčia užmynė ant dygiųjų ežio kailinių, skaudžiai koją susibadė ir supykusi juos sviedė į besikūrenančią krosnį, sakydama:
– Primėtai, tėvai, tu savo vinių visais pašaliais, o man ir kentėk! Kitąkart, ką radus ne vietoj padėta, viską sugrūsiu ugnin, tai ir žinosi.
Ryto metą pabudęs, ežiukas šoko ieškoti savo kailinių, bet, šen ir ten puolęs, niekur jų nerado. Neradęs – tuojau tapo jis gražiu, aukštu, tiesiu bernaičiu.
Kai ežiukas važiavo tuoktis, kas gyvas metė darbą pakelėse ir bėgo žiūrėti jaunųjų. Seni, žili ir pliki vienu žodžiu tvirtino, niekada jie dar nebuvo matę tokios gražios poros.