Dusalis

Dusalis

Lietuvių liaudies padavimas

Mano močiutė po lenkais buvo. Ten yra ežeras Dusalis. Tai jis atėjęs nuo Šventežerio. Ten, prie Šventežerio, yra Dusia. Tai jis iš Dusios iškilo ir prie Žagarių sustojo. Baisus ūžimas buvo, debesiu ėjo, bet kliudė vanduo žemę. Žmonės pabėgo, nes neplačiai ėjo, o gyvuliai prigėrė. Nuo Lietuvos ribos netoli. Ir dabar vadinasi Dusalis – kad iš Dusios kilęs. Kaip jau išgirdo tą ūžimą (ten bažnyčia netoli), tai paskui koks tai senas žmogus rėkt, kad:

– Bažnyčios duris užstatykim, tai sustos!

Kai bažnyčios duris užstatė, ir sulaikė. Tai kaip griovys ir kaip tos durys stovėjo – kaip nukirsta.

Kai močiutė gyveno, tai prie jos pačio kiemo sustojo.