Draugui

Draugui
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1910 m. sausio 13 d.

Lakių svajų jaunystės malonios
Bučiuojamas dažnai bangose įkvėpimo,
Žmonių puikybės nepasilgau aš tuščios
Ir jos taip širdį slegiančio siutimo.
Tegu ji sau ...
Pavėnyje berželio
Dabar man gera: jo šakų tylaus
Siūravimo maloniai sužavėtas,
Kažko puikaus, nepaprasto klausaus...

Aukštai ten skamba linksmojo paukštelio
Daina; jos garsas, tolumos neapgalėtas.
Švelniai dabar kutena mano ausį,
Slaptai į aidą virtęs maloniausį.

O drauge mano mielas! Pas mane
Ateik čionai bangosna užmiršties,
Ateiki vėl lipšnus, ramus... Tave
Regėti nenustojau dar vilties.
Dar man esi tu mielas, kaip seniau ...
Aš noriu tau sapnus dar įstabiau,
Negu pirma, apreikšti, atidengti.
Skambias kankles užgauti iškiliau
Ir ateitin iš vieno žengti.

Čia visa kas ir gera, ir meilu.
Kur tik pažvelgsi – vien tik juda. ūžia;
Visi darbuojas – ir žiūrėt dailu
Darban jų tan.
Už kaimo tuoj giružė
Senovės giesmę dyviną kartoja
Ir, rodos, savo priglobstin vilioja
Mane svajojantį: taip jos aidai
Yra galingi, taip ji slėpininga,
Kad net ne vieną sykį pats manai,
Ar čia tiktai ne galė prajovinga
Yra paslėpta josios šakose ...
Tiek įstabumo giriose!

Drauguži! Tik tavęs man trūksta dar ...
Tu irgi mėgsti tą širdies ramybę.
Ateiki, ataskrieki, vai, dabar
Čia pas mane: čionai abudu,
Atjausdami slaptai gamtos didybę,
Gėrėsivos šnekta giružės.
"Mudu
Svajosiva, kaip kad seniau tenai
Svajojova rytais ir vakarais ...
Deja!
Kaip buvo puikūs tie rytai...

Ar atmeni?
Dangus jau rausta. Eterais
Vos vos krūvelė debesų banguoja,
O saulės dar vis nėr, tik paupiais
Vien šėmas rūkas. Kažin kas dainuoja
Tenai toli... toli... už to upelio ...
Tur būt, piemuo, mintis kad išblaškytų,
Užgulusias krūtinę jo jaunutę ...

O mudu tyliai stoviva ant kelio
Ir, ta daina graudžiąja suvaržyti,
Tik žiūriva į kylančią saulutę ...

Gerai anuomet buvo ...