Dienos sutartinė

Dienos sutartinė
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

Laimina dieną, kas sėja rytą,
Skalsina žemę, kas kulia, vėto,
Nors tai tik kąsnis to, kas manyta,
Nors tai tik pusė saiko žadėto...

Ir man, ką laimiu, turi pakakti,
Kad gerbčiau vargo kupiną dieną,
Kad mano kanklės laimintų naktį,
Dangų ir žemę jungtų į viena...

Tik kartais širdį vargina, spaudžia
Žemės svajonių pelnas mažutis,
Vien tąsyk seka pasaką graudžią,
Lyg laimės rauda mano skudutis...

Bet aš išmokstu ir tokį kartą,
Kai mano akys iš skausmo merkias,
Kad sunku girti vergę nebartą,
Kad maža vertas žmogus neverkęs...

Todėl tedžiūsta stiebelis laibas
Ir težaliuoja eglės viršūnė,
Tedrasko tamsą galingas žaibas,
Ir visa, visa, kas bus, – tebūnie!