Didžiulis vėžys

Didžiulis vėžys

Lietuvių mitologinė sakmė

Vieną dieną aš su savo draugėm sumaniau eiti vėžiauti. Ėjom trijuos. Atėjom prie ežero. Viena turėjo šiaudų ir švietė, kita brido ir gaudė vėžius, o aš nešiau pagautus. Naktis buvo labai rami, nė kokio vėjelio, vanduo ežere ramus ramus. Tik žiūrim – ateina didelė vilnis. Bet mes nelabai į ją žiūrėjom ir toliau bridom. Paskui vėl vilnis. Manom sau, iš kur tos vilnys, kad nėra nė kokio vėjelio? Tik pakeliam akis, žiūrim – atplaukia iš ežero vidurio vėžys baisiai didelis. Uodega kaip suolelis. Ta uodega tik luop luop per vandenį ir kelia vilnis. Tai mes kaip nusigandom, kaip bėgom namo! Palikom ir vėžius, ir šiaudus!

Kai papasakojau namie savo motinai, tai sako:

– Gerai, kad bėgot, čia buvo pikta dvasia. Būt dar ežeran įtempus.