Cholera karietoj

Cholera karietoj

Lietuvių mitologinė sakmė

Senovėj buvo cholera. Būdavo, sako, važinėja ponia, apsitaisius juodais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis ir pliauškina botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir eina per visus ūkininkus; priėjus prie lango, pabarškina ir klausia: „Ar miegate?" Jeigu iš gulinčių atsiliepdavo nors vienas, kad „nemiegam", tai tų namų visi žmonės likdavo gyvi, bet jei žmonės miegojo ir neatsiliepė, tai rytojaus dieną visus rasdavo negyvus. Cholera, atsitraukdama nuo lango, atsiliepdavus: „Kad miegate, tai ir miegokite." Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo choleros, budėdavo naktį kiekvienuose namuose po vieną ir, užklausus cholerai, atsakydavo, kad „nemiegame". Kiti kūreno per naktis gale kaimo ugnį, statė kryžius, kad sulaikytų cholerą važiuojant į kaimą, bet nieko negelbėjo.

Vieną kartą į Daukšių kaimą atėjo koks kareivis ir davė šiokį patarimą: viena diena suverpti, apmesti, suverti ir išausti audeklą, paskui, nunešus į kaimo galą, užtiesti, o tada cholera jokiu būdu negalėsianti įvažiuoti į kaimą. Kadangi šiokį darbą vienas žmogus negali atlikti, tai Daukšių kaimo susirinko visi vyrai ir moterys, dirbo per dvi dieni ir išaudė du tokiu audeklu; paskui nunešę užtiesė ant abiejų kaimo galų, ir tik taip Daukšių kaimas išlikęs gyvas; cholera ten negalėjus įvažiuoti, ir žmonės visi galėjo miegoti be baimės.