Burtininko nemirtingumas
| Burtininko nemirtingumas |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Dar senais laikais, kada buvo daug raganių, vienas pasirodė labai gudrus, ir jis visus kitus raganius apeidavo. Šitas raganius išsyk buvo prasčiokas baudžiauninkas. Kai pasidarė raganium, tai labiausiai pykdydavo ponus, nes ant jų labiausiai buvo įpykęs. Būdavo, nueina jis į kokį dvarą ar miestą, tai kai ims ponus erzinti, tai jie, negalėdami jam nieko padaryti, iš piktumo net plaukus nuo galvos raudavosi. Taip jis, išdaigas bekrėsdamas, labai įsipyko viso pasaulio ponams, kurie visaip norėjo jį pagauti, bet nieko nepadarydavo.
Kai jau pradėjo raganius senti, tai pasiėmė vieną vaikiną už gizelį. Gizelį jis irgi išmokino, ką pats mokėjo. Vieną dieną tas raganius sako gizeliui:
– Tu mane užmušk, visą kūną sukapok į tokius gabaliukus kaip pirštas, supilk į karstą ir užkask, o kai praeis devyneri metai, tai ateik ir atkask, nes aš būsiu jau gyvas. Šitaip padarius, jau daugiau mirti nereikės. Kai atgysiu, tai aš ir tau taip padarysiu, ir abu galėsim amžinai gyventi. Tik žiūrėk, kad apie šitą niekam nesakytum, nors ir labai tavęs prašytų.
Gizelis išklausė ir sako:
– Na, tai gerai, meister, sutinku taip padaryti.
Tuoj paėmė kirvį, raganių užmušė, sukapojo į smulkius gabaliukus, sudėjo į karstą ir užkasė.
Praėjo kiek laiko – tuoj visi žmonės ėmė šnekėti, kur dingo tas raganius, kad jo niekur nematyti, o tik gizelis. Tada pradėjo tą gizelį gaudyti, kad pasakytų, kur tas raganius. Išsyk dar gizelis vis laikėsi, ir jo nepagavo, bet kai pradėjo visur šnekėti apie kažkokį gizelį, tai jis niekaip negalėjo išsisukti, ir vieną sykį jį sugavo. Kai tik sugavo, paklausė, kur jo meisteris. Gizelis išsyk dar gynėsi, bet kai ėmė labiau kankinti, tai pasižadėjo nuvesti parodyti. Pasiėmė kastuvą ir išėjo su visais žmonėmis į laukus to raganiaus atkasti. Kasė kasė, prikasė karstą. Karstas dar buvo nė trupučio nesupuvęs, o kai atidarė, tai jau raganius buvo visas sugijęs ir šoko iš karsto. Bet kai tik gavo oro, ir mirė. Jau nuo užkasimo buvo praėję aštuoneri metai, ir, jei dar būtų palaukę metus, tai tas raganius būtų visai atgijęs.