Betėvis

Betėvis
Jonas Biliūnas

Pirmoji publikacija – „Vienybėje lietuvninkų“, 1901, Nr. 37. Pasirašyta – Jonas Barzdyla.

Neseniai mirė Raulas Murka... Bet skaitytojas gali paklausti, kas jis toks per vienas: ar ponas, ar kunigas, kad apie jį rašo? – Ne! Raulas buvo ne ponas ir ne kunigas, bet pavargėlis – ubagas. Pagal gimimą jis buvo, kaip žmonės kalba, devyntėvis vaikas ir, kaip toks, tik ką išvydęs saulės spindulius, jau buvo persekiojamas ir nelaimingas: kada atvežė Rauliuką į bažnyčią pakrikštyti, jaunas, neseniai atvažiavęs kunigėlis taip supyko, kad maž nepraginė kūmų už atvežimą krikštyti mergos vaiką. Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kūdikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi. O vaikinas buvo kuo geriausias: tykus, meilus ir protingas. Augo jis niekieno nemylimas, mylėjo kūdikį tiktai jo jauna visų nekenčiama ir nelaiminga motina. Bet ji neilgai gyveno: persekiojama ir neužkenčiama tėvų ir brolių, išjuokiama pažįstamų, ji, būdama silpno kūno ir dvasios, nuo ašarų ir nelaimės pradėjo džiūti ir pasimirė, kada jos mažas Rauliukas nebuvo suėjęs nė aštuoneto metų. Tėvo savo Raulas suvisai nežinojo ir niekados nematė. Kaimiečiai pasakojo vienas kitam, kad Raulo tėvas – tai jaunas kamendorius, kurs prieš patį gimimą Raulo tapo iškeltas į Kuršą, bet pasakojo apie tai slapčia, lyg ko bijodami, – ir ta šneka nebuvo žinoma Raului iki išaugus. Kitas kaimietis supykęs pavadindavo Raulą kunigo vaiku, bet jis nesuprasdavo reiškimo tų žodžių.

Po myriui Raulo motinos niekas nepasirūpino pramokinti jį skaityti arba rašyti, bet tuojau pristatė žąsis ir kiaules ganyti. Nė melstis niekas gerai neišmokino mažo Rauliuko. Atminė jis nuo savo motinėlės kai kurias maldeles ir poterius, sužinojo jis iš jos taipgi, kad yra toks geras dievas, kurs rūpinasi apie mažus nelaimingus vaikus, ir tankiai, nelaimei atsitikus, kada jį nuskriausdavo kiti vaikai arba mušdavo suaugę, šaukdavosi prie to gero dievo, kurs užstoja mažus vaikus, bet pagaliau užmiršo tą dievą ir poterius... Nepasigerino Raulo būvis, ir mažai kam rūpėjo mergos vaikas. Pirma Raulas tarnavo už piemenį savo kaime, 0 paskui išėjo bernauti pas ūkininkus kitų kaimų, bet ir ten neužmiršdavo kiekvienas išjuokdamas prikišti jam „betėvį". Raulas pradėjo suprasti savo padėjimą, ir pikta darėsi jam ant širdies. Dabar dar nesmagiau jautėsi jaunas Raulas savo tėviškėj ir pagaliau pasiryžo išeiti į kitą kraštą. Galvojo sau: „Kuo aš blogesnis už kitus? Ar mano kaltė, kad gimiau be tėvo? Ir kas čia blogo? Juk aš dykai duonos nevalgau, už kiekvieną jos gabalėlį atiduodu kitiems kruviną savo triūsą". Raulas buvo ir gražesnis, ir tvirtesnis už kitus vaikinus, ir protingesnis už juos buvo, vienok kiti Raulą statė žemiau už save ir nenoriai vedė su juo bendrystę. Raulas dabar tą labai gerai suprato ir pats tolinosi nuo jų; jam buvo nesmagu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis, kaip kiekvienas pienburnis pripažista už šventą tiesą kiekviename žingsnyje jį išjuokti ir nužeminti, neturėjo jis šilto buto, tėvų ir brolių: jis buvo pats vienas, vadinami giminės gėdijosi su juo susitikti ir nepripažino jo už sau lygų; širdis jo troško apleisti ir išeiti iš tos vietos, kad ir viską, ir jį visi užmirštų. Ir išėjo Raulas į Rygą.

Eidamas į Rygą, Raulas galvojo ten tuojau gausiąs darbą, bet kur tau! Pakol gavo menką uždarbį, prisiėjo ir badą pažinti, ir lauke kur norint už miesto daug naktų praleisti: gerai – dar vasaros laikas buvo. Ilgainiui pristatė jį vienoj vietoj akmenis skaldyti, Du mėhesiu skaldė akmenis, o paskui vė1 be darbo... vėl badą kenčia. Taip išbuvo jis ištisus metus mieste, prarečiais gaudamas menką uždarbį: tai smiltis karučiais važioti, tai maišus su grūdais į laivus nešioti. Bet, nepratęs prie tokio darbo, greit vietos nustodavo. Pagaliau Raulą patiko laimė: jis gavo darbą nedidelėj dirbtuvėje. 15 valandų darbo per dieną, nesveikos nuodingos dulkės – šaltinis džiovos, mažas užmokesnis – štai išlygos, kuriomis prisiėjo dirbti Raului. Bet jis apsidžiaugė, gavęs tokią vietą, 15 metų suko jis ratą, 15 metų rijo nuodingas dulkes, bet laikėsi kaip milžinas. Vienok nesveikas dirbtuvės oras turėjo savo pasekmes: Raulas pradėjo senti, pradėjo tankiai kosėti, bet vis suko ratą. Pagaliau gavo ir algą truputį didesnę. Retkarčiais užeidavo Raului mintis apsivesti, bet nedidelė alga sulaikydavo jį nuo to. Dabar ir alga pasididino, ir merginą pažįstamą turėjo. Bet tiktai taip galvojo Raulas, – jo noras neišsipildė. Vieną sykį besukant Raului, ratas krito ir sulaužė jam dešinę ranką ir nugarkaulį: liko Raulas ubagu. Miesto ligonbutyje išgulėjo jis daugiau metų, iš ten išėjo be rankos ir kuprotas. „Eisiu, – galvojo sau, – pas tą darbdavį, gal nors už tarną kokį priims". Bet darbdavys išmetė Raului porą rublių ir nepriėmė kaip nenaudingo. Kaip sūnus tankiai, matydamas, kad jo pasenęs tėvas neatneša daugiau jam jokios naudos, užmiršta, kad jis jį užaugino ir padėjo ant jo savo gyvenimą ir sveikatą, – užmiršta apie tą ir varo savo žilą tėvą ubagauti. Gal ir mažai yra tokių nedorų vaikų, taip apsieinančių su savo tėvais, bet daug yra išvaromų senatvėje per savo „geradėjus" darbdavius darbininkų, kurie aniems savo kruvinu triūsu sukrauna didelius turtus. Į dirbtuvę Raulas nuėjo sveikas, tvirtas, 15 metų dirbo su kitais darbininkais, gėrė nuodingas dulkes ir... liko be sveikatos. Tuo tarpu darbdavys iš jo kruvino triūso ne vieną tūkstantį padėjo sau į kišenę ir pagaliau išmetė iš jo kaltės sužeistą žmogų pro duris.

„Dieve! – suriko Raulas, su pora rublių grįždamas nuo darbdavio, – už ką mane taip skaudžiai pabaudei?" Ir atsiminė Raulas, kad jis vos neužmiršęs buvo tą dievą, prie kurio dabar šaukiasi.

Nustojęs to visko, ką savo spėkomis buvo pasiekęs, jis tiktai dabar atsiminė apie dievą ir maldą, ką jam jo motina buvo kalbėjusi. „Turbūt dievas ir pabaudė mane taip skaudžiai, kad atgręžtų prie savęs!" – dūsavo eidamas Raulas.

Nematęs savo gyvenime nė vienos laimingos valandos, nustojęs sveikatos ir laimės, jis visą viltį padėjo dabar į dievą, kuriam ir dieną, ir naktį kiek žinodamas meldėsi. Sunku ir gėda pasirodė Raului, atkišus ranką, prašyti praeinančius pašalpos, bet badas prispyrė ubagauti. Šventėmis ir nedėldieniais Raulas sėdėdavo su kitais ubagais prie bažnyčios durų ir rinkdavo grašius. Kiti ubagai išvaikščiodavo visais pakerčiais, rinkdami skatiką, kad ne tiktai pavalgytų, bet ir pasilinksmintų iš to. Raulas nebuvo panašus į juos, jis ir drąsos tokios neturėjo. Jis maždaug visados kentėdavo badą. Apie šiltą nakvynę po stogu Raului ir nesisapnavo. Vasaros laike tankiausiai nakvodavo kur norint už miesto po laivu, žiemos gi sulaukęs, eidavo į namus vargdienių, kurie buvo prikimšti vyrų, moterų ir mažų vaikų, nakvojo ten žmonės visokio pasielgimo, lyties ir ūgio, oras buvo baisiausias, – bet ir už tokią nakvynę reikėdavo mokėti: nešalsi juk ant lauko. Daugiau penketo metų Raulas išbuvo tokiose išlygose ir dikčiai jau paseno, dabar jis ne tiktai kosėjo, bet ir krauju spjaudė: nuodingos dulkės dirbtuvės atliko savo darbą – džiova artinosi prie galo. Raulas tą jautė, pradėjo dar karščiau melstis, padėdamas visą viltį į besiartinančią mirtį. Viltis ta buvo jam šviesi: jis nejautė savyje tokios nuodėmės, kurios nebūtų atlyginę vargai jo gyvenimo...

Raulas mirė. Mirė jis tuose pačiuose namuose vargdienių, be skatiko ir giminių. Tas myris nelabai patiko kitiems gyventojams namų ir pačiam užveizėtojui, bet visgi reikėjo palaidoti Raulą. Ubagai katalikai jo nemylėjo. Atsirado tiktai trys ubagės ir vienas vargdienis, kurie pradėjo rūpintis, kad Raulą krikščioniškai palaidotų. Sunku vargdieniams buvo tą atlikti. Kad krikščioniškai palaidotų, reikia nunešti ant varpų, duoti kunigui ant mišių ir už nulydėjimą ant kapų. 0 tas jiems buvo brangu ir neišgalima. Galvojo, galvojo, pagaliau šiaip taip sudėjo pusrublį ant varpų ir nuėjo pas kunigėlį.

Klebonas nenoriai paėmė nuo jų pusrublį, sakydamas, kad miestuose ant varpų duodama daugiau. Paskui, kad ubagės, pabučiavę ranką, ruošėsi jau eiti, klebonas paklausė: „Na, o ant mišių ir laidotuvių ar neduosite?" – „Kad, tėvut, nabašnykas nieko nepaliko po myriui", – teisinosi vargdieniai. „Nepaliko?! – sušuko klebonas. – Kad nepaliko, tai pragėrė: kurgi jis daugiau padės surinktus pinigus? Degsite, vaikai, pragare, kad neduodate bažnyčiai ir užmirštate dievą".

Duodamas ubagėms tokį pamokinimą, klebonas visai užmiršo, kad jis vakar vakare pralošė kortomis 25 rublius, surinktus nuo žmonių darbininkų ir vargdienių bažnyčiai ir mišioms šventoms... Ubagės dar sykį pabučiavo ranką klebono ir grįžo namon...

Ne vienam yra tekę būti laidotuvėse savo pažįstamų, o ir giminių. Po myriui tuojau susirenka gentys ir pažįstami, meldžiasi ir gieda šventas giesmes; paskui didi minia žmonių lydi į bažnyčią, už kokio varsto arba ir daugiau pasitinka kunigėlis su kryžium, varpais visais skambina, atlydi į bažnyčią, kunigėlis pakrapina švęstu vandeniu, uždega daugybę žvakių, – prasideda mišios ir egzekvijos už dūšią mirusio, visa bažnyčia meldžiasi. Paskui visi lydi ant kapų: vėl eina kunigėlis su kryžium ir švęstu vandeniu, vėl skambina varpais, – o paskui eina dar didesnė minia žmonių: visi nori atiduoti paskutinį patarnavimą savo mirusiam artimui. Pagaliau kūną įleidžia į duobę, kunigėlis apkrapina kapą švęstu vandeniu, pasako puikų pamokslą, – ir žmonės po karštos maldos grįžta į namus prie savo darbų ir paskui dar tankiai atsimena apie velionį. Bet ta garbė ir maldos brangiai kaštuoja, ir nė vienas vargdienis negali iš jų naudotis: vargdienis neturi nė genčių, nė pinigų, už kuriuos galima būtų nusipirkti sau maldą... Nematė tokių laidotuvių ir mūsų Raulas!..

Nunešę pusrublį ant varpų, ubagės sugrįžo namon. Daug vargo jos turėjo, pakol gavo prastą grabą: ir kiti ubagai sudėjo keletą skatikų, matydami tokį padėjimą nelaimingo Raulo. Vežėją pasamdė su penkrubline kumelaite. Pagaliau grabą su Raulu padėjo ant ratų ir prasidėjo lydėjimas: pirmagaly pats vežėjas, apžergęs grabą, ragino savo kumelaitę, o paskui jį ėjo trys ubagės ir ubagėlis. Ta procesija – penki žmonės – perėjo per visą miestą be kunigo ir varpų skambinimo ir privažiavo prie kapų. Ten jie iškasė duobę, už kurią klebonas pareikalavo nuo jų rublio, paskui į tą duobę įleido grabą, kapą užkasė ir, sukalbėję poterius, vargdieniai išsiskirstė. Ant kapų viskas nutilo. Tiktai girdėtis buvo švilpiant ir giedant ant artimiausios liepos špoką, o ant kitos čirškė pulkas žvirblių: buvo pavasaris. Bet pašvilpavus špokas ir žvirbliai pasikėlė nuo liepų ir prapuolė ore... Raulas vienas liko bemiegąs... Amžiną atilsį.