Beržotas

Beržotas

Lietuvių liaudies padavimas

Nuo Babtų keturi varstai į vakarus girioj, Karalgiriu vadinamoj, yra Beržoto kalnelis. Jis turi maždaug dešimtinę pločio. Pro jį teka upelis Strebukas. Beržotas aplinkui apaugęs medžiais taip tankiai, lyg, rodos, jie tą kalnelį saugotų nuo kokių priešų. Jo viršūnėj betgi nėra nė vieno medžio.

Apie Beržotą yra daug jau nuo senų senovės kalbama. Sako, jame esąs paskendęs karalaitės Bonos miestas. Mat karalaitė, kuri valdė miestą, negerbė burtininkų. Būdavo, kai į karalaitės miestą ateidavo burtininkai, tai karalaitė liepdavusi jiems išsinešdinti, iš kur atėję. Toks pasielgimas jiems labai nepatikdavo, ir jie varomi žadėdavo atsilyginti.

Kartą karalaitė surengus didelę puotą. Susirinkus svečiams, puoton atėjo burtininkai. Karalaitė senu papratimu paliepė jiems išeiti. Burtininkai išeidami prakeikė miestą ir visus to miesto gyventojus. Prakeikdami miestą, burtininkai sakė, kad tol miestas bus nugrimzdęs, kol kas neprižadės karalaitės vesti.

Praslinkus daug laiko, žmonės buvo visai užmiršę, kad ten būta garsaus miesto, karalaitės Bonos sostinės.

Kartą piemenys ganė gyvulius. Kada saulė jau buvo patekėjus ir skleidė spindulius, jie pamatė miestą keliantis aukštyn tame pat Beržote, kur neauga joks krūmas. Piemenys nusigandę nežinojo, kas daryti. Vieni norėjo bėgti tolyn, bet kiti sudraudė. Žiūrėdami toliau, piemenys matė puikiausius rūmus, bažnyčias, kurie, jiems bežiūrint, iškilo aukštyn ir pranyko. Reginiui pranykus, jie ėjo pažiūrėti ant kalno, bet nieko nerado. Kaip anksčiau buvo žolė sužėlus, taip ją ir rado. Piemenims parginus namo ir papasakojus, žili seneliai prisiminė ir papasakojo apie burtininkų prakeikimą. Kas dešimt metų iškyląs iš kalno miestas, bet kol žmonės pribėgą, viskas pranykstą, ir jie nieko neberandą.