Batuotas katinas
| Batuotas katinas |
|---|
| Lietuvių liaudies pasaka |
Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė:
– Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę.
Vyriausiajam sūnui malūnininkas paliko malūną ir lauką, viduriniajam – arklius ir kitus gyvulius, o jauniausiajam Petreliui – savo juodą katiną. Palaidojus tėvą ir pavalgius gedulingus pietus, atsisveikino jauniausiasis malūnininko sūnus Petrelis su broliais, pasiėmė katiną ir išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Jis nepavydėjo broliams turto, tačiau jam vis tiek buvo liūdna, kad tenka palikti namus. Ėjo jie ėjo, Petrelis vis dairėsi, tarsi norėdamas dar kartą pažvelgti į gimtąjį malūną, ir tik pasiekę girią sustojo pailsėti. Čia katinas atsisuko į Petrą ir tarė:
– Nieko nebijok, mano pone. Viskas bus gerai, pamatysi. Duodu žodį, kad pralobsime, jei tik darysi, kaip pasakysiu.
Petras nusistebėjo, kad katinas moka kalbėti, bet nesuko sau galvos. Kad moka, tai moka. O katinas jam nė neleido susimąstyti.
– Duokš man savo aulinius batus, apsiaustą, kepurę ir maišą,– tarė jis Petreliui. Ir šis padarė, kaip jam katinas liepė. Paskui atsisėdo ir ėmė laukti.
Katinas vikriai apsiavė Petro batus, užsivožė jo kepurę ir užsimetė ant pečių apsiaustą. Paskui švilpaudamas kažin kokią dainelę apie batuotą katiną ir švytruodamas uodega it kardu katinas leidosi į nedidelę miško proskyną. Prie krūmų jis paruošė spąstus. Parėmęs maišą šakelėmis, vidun pribarstė truputėlį grūdų, o pats pasislėpė krūmuose ir ėmė laukti. Netrukus pasirodė dvi kurapkos. Viliojamos grūdų jos atsargiai ėmė lįsti į maišą. Katinas truktelėjo maišo galą, ir kurapkos pateko į spąstus. Paskui katinas liepė Petrui palaukti prie miško, o pats leidosi į artimiausią miestą, kur buvo karaliaus pilis. Atkeliavęs su maišeliu kurapkų, katinas pareikalavo pristatyti jį karaliui.
– Ko pageidautumei? – paklausė jo karalius.
Batuotas katinas grakščiai nusilenkė ir išdidžiai pasakė:
– Pone karaliau, mano šeimininkas, Nemanų princas, siunčia tau porą nuostabių kurapkų ir prašo tavęs jomis naudotis į sveikatą.
– Tavo šeimininkas labai taurus, jis, aišku, labai žinomas vyras,– atsakė karalius. – Perduok jam mano padėką.
Kitą dieną batuotas katinas ir Petras susėdo laukti prie tvenkinio, kur karaliaus dukra dažnai važinėdavo karieta pasivažinėti. Karietai priartėjus, katinas paliepė Petrui nusirengti rūbus ir šokti nuogam į vandenį. Drabužius jis greitai nunešė į krūmus ir gerai paslėpė. Karietai privažiavus, batuotas katinas ėmė šaukti:
– Gelbėkit, mano ponas skęsta! Vagys pagrobė Nemanų princo rūbus ir įmetė į vandenį. Gelbėkit, gelbėkit!… Padėkite Nemanų princui!
Tai išgirdęs, karalius sušuko:
– Ką? Nemanų princas skęsta! Tas pats, kuris man vakar atsiuntė kurapkų?
Ir nedelsdamas paliepė ginklanešiams ištraukti Petrą iš vandens ir duoti jam naujus rūbus. Išdžiūvęs ir apsirengęs jauniausiasis malūnininko sūnus žemai nusilenkė karaliui ir jo dukrai bei padėkojo už pagalbą. Karalius maloniai nusišypsojo ir tarė:
– Suteikite mums garbę, maloningas Nemanų prince, ir sutikite kartu papietauti mano rūmuose. Tikėkimės, mūsų triušiai bus ne mažiau skanūs už jūsų kurapkas, kurias teikėtės man vakar atsiųsti. Princesė Petrui nusišypsojo, ir šis vėl nusilenkęs priėmė karaliaus pasiūlymą.
Tuo tarpu batuotas katinas jau bėgo keliu, kuriuo karaliaus karieta turėjo grįžti į rūmus, ir šaukė kaimiečiams:
– Netrukus čia važiuos karaliaus karieta. Sveikinkite jį, o kai paklaus, kam priklauso šie laukai ir miškai, atsakykite, kad Nemanų princui.
Kaimiečiai sutiko padaryti, kaip jis sakė, nes šiek tiek prisibijojo katino. O kaipgi nebijosi, jei katinas apsiavęs batus, apsigaubęs apsiaustu, užsidėjęs skrybėlę su plunksna ir, negana to, šneka žmonių kalba?
Po minutėlės kelyje pasigirdo karietos ratų dundesys. Apsižvalgęs aplinkui, karalius sušuko:
– Čia man dar neteko važiuoti. Kieno šitos žemės?
– Nemanų princo,– atsakinėjo kaimiečiai.
Karalius kraipė galvą stebėdamasis Nemanų princo turtais ir buvo labai patenkintas su juo susipažinęs. Iš tiesų visos šios žemės priklausė piktam milžinui burtininkui, kuris netoliese buvo pasistatęs nuostabią pilį.
– Kas toksai išdrįso įžengti į mano pilį? – suriko milžinas dar prie vartų, rengdamasis pačiupti ir užmušti katiną.
– Aš,– drąsiai atsakė batuotas katinas. – Girdėjau, kad esi galingas burtininkas, ir gali tapti kuo panorėjęs. Atėjau pasižiūrėti, ar tai tiesa.
– Žinoma, kad tiesa,– jau taikiau griaudėjo milžinas, mat jam buvo malonu išgirsti, jog apie jį gandas sklinda po platųjį pasaulį. – Galiu pasiversti kuo tik pageidausi.
– Tai pasiversk liūtu,– panoro batuotas katinas.
Dar nespėjus jam ištarti paskutinio žodžio, milžinas tapo liūtu, galingai suriaumojo ir ėmė vytis katiną, kuriam tik vargais negalais pavyko išsigelbėti.
– Pasiversti liūtu moka daugybė kitų burtininkų.
Kertam lažybų, kad pasiversti pele tau nepavyks.
– Ocho, tuojau pats pamatysi,– suriaumojo liūtas ir kaip mat pavirto mažutėle pelyte…
To katinas ir telaukė. Pačiupo pelę ir prarijo ją. Kaip tik tuo metu katinas išgirdo į pilies kiemą įvažiuojant karietą, kurioje sėdėjo karalius, princesė ir Nemanų princas. Batuotas katinas nuėjo prie vartų, žemai nusilenkė karaliui, princesei ir savo ponui iš Nemanų ir tarė:
– Sveiki atvykę į Nemanų princo rūmus. Mano ponas – nuolankus jūsų tarnas.
Ir nusivedė karalių su princese parodyti nuostabių menių, pilnų gražiausių paveikslų, išraižytų medinių baldų ir kitų turtų. Visur jiems lenkėsi dailiais drabužiais pasipuošę tarnai, per langus matėsi sodas, pilnas gėlių ir medžių, atgabentų iš svečių kraštų, o medžiuose čiulbėjo nematyti paukščiai. Valgomajame jau buvo paruoštos gausios vaišės iš daugybės patiekalų, o malūnininko sūnus negalėjo atitraukti akių nuo princesės, kuriai taip pat patiko Nemanų princas. Karalius įvertino princo rūmų ištaigą, jo grožį ir turtą. Visa tai karaliui paliko tokį didelį įspūdį, kad galiausiai jis pažadėjo Petrui į žmonas savo dukterį ir karalystę.
Šitaip gudraus katino padedamas, malūnininko sūnus tapo karaliumi. Nuo to laiko katinas visuomet avėjo savo batus, kuriuos jam davė jauniausias malūnininko sūnus tą dieną, kai liūdnas keliavo iš gimtojo malūno. Jis ir toliau duodavo patarimų savo šeimininkui, Nemanų princui, o paskui ir karaliui, kaip valdyti, kad batuotam katinui ir pavaldiniams gerai eitųsi ir kad visi mylėtų savo karalių.